Category: knygų apžvalgos

Troleibuso istorijos

Prieš 10 išleista, bet vis dar visiškai aktuali ir šiandien. Labai maloni knygutė. Joje – penkiolika atrinktų skirtingų lietuvių autorių apsakymų. Labai skirtingų! Rašančius įkvepia rašyti, todėl labai rekomenduoju pasiskaityti geros, atrinktos literatūros, o skaitantiems padės patirti skaitymo malonumą ir sukels minčių. Skaitykite toliau...

Kotryna Zylė “Mylimi kaulai”

Įspūdžio aprašymas bus padrikas. Bet čia ne knygos, čia mano problema. Nes nemoku net apsakyti, ką patyriau skaitydama šią knygą.

Bet ramiai, iš eilės.

Pirmiausia, man asmeniškai geri atsiliepimai sugadina knygą. Natūralu, tikiesi kažko ypatingo ir tenka nusivilti, nes kas patinka daugeliui, nebūtinai patinka man. Skaitykite toliau...

Sara Poisson “Šito gyvenimo skonis”

Lėtojo skaitymo malonumas. Stora knyga, 537 psl., bet neprailgsta, jei leidi sau mėgautis ir skaityti lėtai. O kitaip ir neišeina, nes tiesiog užliūliuoja šio romano personažų gyvenimas ir pamąstymai. Skaitant jaučiausi, tarsi kalbėčiausi su geriausia drauge tamsų spalio vakarą. Negalvodama, nei kiek dabar valandų, nei kokie rytojaus planai, per daug svabu ir įdomu būti čia ir dabar. Skaitykite toliau...

Valdas Bartas “Lietus Amsterdame”

Šiaip nesu detektyvų mėgėja ir sutikau skaityti šią knygą Nyderlandų skaitytojų klube vien dėl pavadinimo. Gal ir buvo paminėtas jos žanras, bet, visgi nesitikėjau, kad teks nerti į detektyvą.

Kai tai supratau, neslėpsiu, nusivyliau. Tačiau skaičiau toliau. Dėl to ir myliu mūsų klubą, nes jame galima susidomėti knygomis ir žanrais, kurie pagal patvirtinimo šališkumą (confirmation bias) nebūtų patekę į mano akiratį. Skaitykite toliau...

Doloresa Kazragytė “Švytintis rūkas”

Ne tokia įspūdinga knyga kaip Vandos Juknaitės ar Violetos Tapinienės, bet neabejodama galiu pasakyti, kad Doloresa Kazragytė labai tinka į šią garbingą lietuvių moterų rašytojų kompaniją. Trys lietuvių autorės, tos pačios kartos moterys, rašančios širdimi. Deimantai. Deimantai juk irgi ilgai guli po žeme, slegiami jos svorio, kol tampa tuo, kuo tampa. Skaitykite toliau...

Asta Župerkaitė “Modernus būdas mirti”

Neseniai padariau TikTok video, kuriame pasakoju, kokie “ingridientai” mano nuomone, reikalingi gerai knygai.
Taigi, panaudosiu juos “Modernus būdas mirti”:

1. Mokėti gerai rašyti (be klaidų, gražiais sakiniais) / yra

2. Turėti minčių, įžvalgų, idėjų, turtingą vidinį gyvenimą /yra

3. Mokėti sklandžiai dėstyti mintis /yra

4. Skaitykite toliau...

Rebecca F. Kuang “Svetimkūnė”

Vertimas. Tarptautinė sensacija, “New York times” ir “Sunday times” bestseleris. Amazon metų knyga.
Ir spėkit apie ką?
Apie rašytojos gyvenimą. Tiksliau, koks tampa gyvenimas Amerikoje išleidus bestselerį ir kas seka po to. Romane vystoma intriga, kad bestselerio rašymas prasidėjo nuo pusiau vogto rankraščio iš kitos, jau mirusios rašytojos. Skaitykite toliau...

Antanas Šilkūnas “Laimės trupiniai”

Sakykit ką norit, bet įdomi ta lietuvių literatūra! Labai įdomi. Joje mes iš tiesų galime pamatyti save. Neseniai aprašiau “Svetimkūnius” , kurioje per merginos kančias gali įžvelgti visą vaivorykštę to, koks/kas yra Kaunas dabar. Perskaičius šią knygą, galiu labai aiškiai suvokti, koks yra tikras vyras. Skaitykite toliau...

Karolis Klimas “Mokytojas”

Negrožinė knyga.
Buvo įdomu skaityti apie lietuvių kalbos pamokas šiuolaikinėje mokykloje. Smagu matyti, kaip atsargiai ir kruopščiai knygos autorius dėlioja mintis, tarsi rašydamas lietuvių kalbos rašinėlį. Šio to naujo sužinojau apie literatūrą ir pasigailėjau savęs, kad mes neturėjome tokio lietuvių kalbos mokytojo. Skaitykite toliau...

Patricija Tilvikaitė “Svetimkūniai”

Labai lietuviškas, dar labiau kaunietiškas romanas. Tarsi romaną būtų parašiusi “tikra kaunietė”. Nežinau, ar autorė tokia ir yra, bet tik spėju. Autentika + žymios pavardės + maistas, + muzika + aktualijos. Beje, skaitant labai užsinorėdavau valgyti, nes romane kažkaip ypatingai perteiktas santykis su maistu. Skaitykite toliau...

Gabija Grušaitė “Grybo sapnas”

Mano klasės auklėtoja apie mane irgi visada sakydavo: ale kokia įdooooomi… Prisiminiau, nes man ši knyga tokia.

Nevientisa knyga, todėl sunku ją aprašyti.

Vietomis plastmasinė. Gal net ne knyga, o AI kūrinys. Daug jausmų, bet jie irgi plastmasiniai. Kaip ir viršelis. Skaitykite toliau...

Jolita Herlyn ir Irena Buivydaitė “Atgimusi melodija”

Kai turi dviejų autorių parašytą vieną kūrinį, savaime imi juos lyginti. Pamenu, taip buvo ir su “Hepi Fjūčer”, novelių knyga, kai visas literatūros elitas kartu su skaitytojais lygino Renatos Šerelytės ir Lauros Sintijos Černiauskaitės rašymo stilius ir jėgą, galiausiai pripažindami, kad abi stiprios ir talentingos. Skaitykite toliau...

Aurima Dilienė “Blogai yra gerai”

Pažįstu Aurimą kaip labai gerą psichoterapeutę, kuri per paprastą draugišką pokalbį jau ne kartą yra man padėjusi išspręsti vieną ar kitą asmenininį klausimą. Tikrai talentinga psichoterapeutė. Kai keliavome kartu su savo knygomis po Lietuvą, beveik visuose susitikimuose būdavo vienas ar keli žmonės, kuriems Aurima taip pat yra padėjusi. Skaitykite toliau...

Violeta Tapinienė “Susigrąžinto laiko blyksniai”

Jokia man ne skaitymo krizė. Įkritau taip, kad miegoti negalėjau. Net vairuodama radijos nejungiau, vis galvojau, galvojau, vaizdiniai, prisiminimai. Ne mano, iš knygos. Knyga stora, o joje nei vienos klišės, nei vieno banalaus žodžio. Norėjosi sustoti, užsirašyti. Bet galvoju, ne, nusipirksiu ir kai kils prisiminimas, noras kažką iš jos perskaityti vėl, susirasiu. Skaitykite toliau...

Undinė Radzevičiūtė “Pavojingi žodžiai”

Na gerai, gal man kažkoks skaitymo krizės laikotarpis atėjo, o bet kaip ten bebūtų, Radzevičiūtė yra Radzevičiūtė. Nors skaitant šią knygą, vėlgi visų liaupsinamą, kartais tekdavo sukąsti dantis ir prisiversti skaityti toliau (su mintimi nu jau visai nusirašė) , bet vėl gi pasikartosiu, Radzevičiūtė yra Radzevičiūtė. Skaitykite toliau...

Simone Weil “Sunkis ir malonė”

Visas dvi savaites kelionėje skaičiau Simone Well. Šiaip ne taip pabaigiau.
Kažkaip pati ėmiau panašiai daryti kaip ji darė, užsirašinėti mintis apie savo patyrimus ir pamąstymus.
….
Pavyzdžiui,
Jei kelionė patinka, tada grįžus tenka perbristi nusivylimo rutina etapą. Gali net apimti laikina depresija. Skaitykite toliau...

Jan Fosse “Vaizdai iš vaikystės”

Versta knyga, vadinasi (kiek, 40-30%? ) knygos gerumo sudaro vertėjos darbas.
Nobelio premijos laureatas, taigi. Žinoma, visi dabar skaito šią vienintelę į lietuvių kalbą išverstą jo knygą. Už knygą ačiū Monikai iš Nyderlandų skaitytojų klubas. Kas skaito angliškai, gal ir geriau gali susipažinti su šio autoriaus kūryba. Skaitykite toliau...

Tibeto mirusiųjų knyga

Tibeto mirusiųjų knyga

Tibete, skirtingai nei vakaruose, tibetiečių tauta visą savo energiją ir dėmesį telkia ne į išorinę, bet į vidinę gerovę. Tyrinėja ne atomus ir jų sandarą, bet savo vidų ir sielos prigimtį. Intelektą ir žinias naudoja ne gamtos, bet gyvenimo ir mirties mokslui. Skaitykite toliau...

Vaiva Rykštaitė “Viena Indijoje”

Ši knyga – gėrių gėris. Jai lygiai dešimt metų ir tai ją išgelbėjo, nes dabar jau niekaip tokia negalėtų būti parašyta dėl paprasto fakto – visi turi telefonus ir internetą. Tai reiškia ne tik momentinę informacijos paiešką, išankstinės nuomonės suformavimą, bet ir bendravimo įpročius.
Skaitykite toliau...

Olga Tokarczuk “Jautrusis pasakotojas”

Skaičiau šią knygą, nes man buvo įdomu prisiliesti prie rašytojos, gavusios Nobelio literatūros premiją, asmenybės. Kas ji tokia? Juk ji taip arti, tik keleriais metais už mane vyresnė, gimusi kaimyninėje Lenkijoje. Be to, man labai patinka jos alternatyvus stilius (kaip ji atrodo.)
Skaitykite toliau...

Ignė Alė “Visi vieniši žmonės”

Meilės romanas, kurį perskaičiau su malonumu. Dar ir ašarą išliejau.
Kai skaitau “rimtas” knygas dirba protas, smagiai žaidžiantis spalvotais stiklo karoliukais, bet kai skaitau meilės romanus, kutenasi jausmai. Įsijungia viską aprėpianti, mylinti, deganti širdis, ir tai yra labai malonus jausmas.
Ech… meilė.
Skaitykite toliau...

Dovilė Raustytė “Tobulų žmonių istorijos”

Dar viena labai graži ir labai keista pirmoji knyga. Jos autorė sukūrė 9 noveles apie tobulus žmones. Tobulus? Taip, perskaitėte teisingai. Tobulus žmones. Aš lygiai taip pat, išgirdus apie šią knygą, pagalvojau, kur autorė randa tokius žmones? Ir kodėl jie jai atrodo tobuli?
Skaitykite toliau...

Aurelijus Zykas “Stebint žalsvą girios ošimą”

Stebint žalsvą girios ošimą…
Turbūt neatsitiktinai į mano rankas įšoka daug istorinių knygų ir jų rankraščių, nes pati dvejus metus rašiau istorinį romaną. Ir štai, ši labai graži knyga – ačiū už dovaną “Aukso pieva” leidyklai – istorinis romanas, vienos šeimos istorija, apimanti prieškario, karo, pokario, sovietinius laikus.
Skaitykite toliau...

Hanya Yanagihara “Mažas gyvenimas”

Sukrečianti, sukrečianti, sukrečianti knyga. O tuo pačiu – visą laiką neapleido jausmas, kad tai fikcija, spektaklis, su gyvenimu turintis mažai bendro. Pavyzdžiui, “Vakaro nejauka” aš patikėjau, o šia knyga – ne.
Parodaksalus genialumas šioje knygoje tame, kad kai kurios vietos atrodo nerealios, netikroviškos, aš jomis netikiu, tačiau jos negadina kūrinio meniškumo.
Skaitykite toliau...

Irena Buivydaitė “Kas būtų, jei…”

“Kas būtų, jei…”
Dažnai taip pagalvojame, negi ne? Ar būčiau laiminga, jei būčiau išsirinkusi kitą vyrą? Jei nuspręsčiau neturėti vaikų? Arba vaikai turėtų kitą tėtį? Jei likčiau Lietuvoje? Jei būčiau studijavusi žurnalistiką? Arba farmakologiją? Mediciną? Literatūrą? Apsigynusi daktarinį? Ėmusi rašyti anksčiau?
Skaitykite toliau...

Vilma Kava “Tiesiog atsitiko”

Pradėdama skaityti šią knygą savo patirties kraitelėje jau turėjau du radikaliai skirtingus atsiliepimus. Vienai mano pažįstamai skaitytojai knyga nuoširdžiai patiko, kitai – visai nepatiko. Net įdomu pasidarė, kaip aš ją perskaitysiu?

Keturios moterys. Visos skirtingos. Visos panašios. Skirtingos savo charakteriu, amžiumi, požiūriu į gyvenimą. Skaitykite toliau...

Ayn Rand “Šaltinis”

Tai knyga apie kūrėjus. Tuos, kurie kuria iš savęs, kurie nieko nekopijuoja ir niekam nebando įtikti, kurie negyvena “iš antrų rankų”. Apie tai, kaip išlikti savimi, išlaikyti savo stuburą, nepasiduoti masių įtakai ir visuomenės nuomonei. Net jeigu ta visuomenė būtų tavo mama.

Skaitykite toliau...

Neringa Abrutytė “Trilogija” ir “Atostogos” – eilėraščiai

Turiu aš tokią knygą. Vadinasi „Another dimension. You have to see it to believe it“. Joje – formų ir spalvų kratinys. Tai iš pirmo žvilgsnio. Tam tikru būdu pakeitus akių fokusą, kiekviename puslapyje išryškėja gražiausi paveikslai.
Apie tai man yra ir Neringos Abrutytės poezija.
Skaitykite toliau...

Laura Sintija Černiauskaitė “Džiaugsmynas”

Turime Balsą.
Tikrą lietuvišką Balsą.
Įsirašantį giliai į sąmonę.
Įsimenantį.
Kurio gera klausytis.
Kurį visi (kas skaitė, arba kiek aš žinau) pripažįsta – va, čia tai Balsas.
Skaitydama pykau tik ant vieno dalyko. Pykau ant tos šeimos (nieko asmeniško😉), su kuria reikia ruošti pamokas, virti tą atsibodusią sriubą, atlaikyti jų emocijas.
Skaitykite toliau...

Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“

2022 m.

„…visi jausmų kraštutinumai artimi beprotybei…“
Tokia Virginijos Woolf citata mus pasitinka pirmoji, tik atsivertus šį romaną. Jei šios mažomis raidelėmis įspaustos citatos tūlas skaitytojas nepastebės, jam ar jai mažai tikrai nepasirodys…

Skaitydama romaną beveik visą laiką galvojau – siaubas. Skaitykite toliau...

Audrius Skačkauskas “Neleisk angelui nukristi nuo peties”

Audrius Skačkauskas, Aušra Giedrimaitė “Neleisk angelui nukristi nuo peties”
Paskutiniu metu ėmiau daugiau domėtis alkoholizmo priklausomybe ir jos pasekmėmis. Pati negeriu jau aštuonerius metus, nerūkau ir nevalgau mėsos. Gal todėl šias Audriaus knygas jau turiu kurį laiką, tačiau jos man buvo neaktualios.
Skaitykite toliau...

Rasa Aškinytė „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“

2022 m.

Penkios istorijos apie beprotišką norą mylėti. Būtent, ne būti mylimai, o mylėti. Būtent, beprotišką norą.

Visų penkių istorijų pagrindiniai personažai – moterys. Visos jos panašios. Gražios ir negražios, jaunos ir senos, bet visos mąsto maždaug taip: „išmokti nebenorėti, tiesiog atsistoti eilės gale ir laukti, kol kitų nebus ir jie liks vieni, nebebus iš ko rinktis, jam teks imti tai, kas yra“. Skaitykite toliau...

Akvilina Cicėnaitė “Anglų kalbos žodynas”

2022 m.

Po ilgos pertraukos savo tinklaraštyje nusprendžiau palikti atsiliepimą apie ką tik pasirodžiusį lietuvių autorės romaną. Vien jau šis sprendimas (o perskaitau tikrai daug ir visko) sako, kad jis man paliko nemenką įspūdį.

Kaip ir knygos autorė, gyvenu užsienyje, kartą esame susitikusios Alma Littera rengiamame vakarėlyje ir vien persimetus pora žodžių pajutau, tarsi ją pažinočiau jau seniai. Skaitykite toliau...

Gediminas Beresnevičius „Sukurk KrOOdilą“


 

Akyse matau saulės šviesą, ji geltona, kažkokie vaizdiniai ima kauptis pakaušyje, tačiau negaliu išskirti, kas tai. Staiga atsiduriu savo senajame bute, Viršuliškėse. Apžiūriu žalių tapetų ornamentą, senas, skylutėmis megztas užuolaidas, apmūsijusį langą, tą vietą tarpduryje, kurioje sujungtas linoleumas ir vienas jo galas atšepęs. Skaitykite toliau...

Ernesta Baužaitė “Egzaltuota”


Plona juoda knygelė, kurią galima įsigyti tik pas autorę. Tačiau nereikėtų to bijoti, nes kas sakė, kad savilaida yra tik toms knygoms, kurių nenori leidyklos, tai yra prastoms? Anaiptol! Tarp knygų, kurias autoriai išsileidžia patys, galima rasti tikrų žiburiukų. Nes jei jau žmogus pasiryžo leisti knygą, jis dega ja, tiki ja ir mano, kad ji nusipelno išvysti pasaulį ir skaitytojo akis. Skaitykite toliau...

Agnė Žagrakalytė “Klara”


Perskaičiau šią knygą prieš dvi dienas per maždaug keturias valandas. Tai dar kartą įrodo, kad nei knygos storis, nei jos išvaizda, nei siužetas iš esmės neturi jokios įtakos įspūdžiui. Tokį patį įspūdį gali sukurti vienas vienintelis sakinys, kurį žmogus nešiosis visą gyvenimą, arba ilgas ilgėliausias romanas, kurį vis prisimins ir skaitys iš naujo. Skaitykite toliau...

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”


Ši knyga – šiuolaikinės, gyvosios literatūros atspindys. Trumpi paveiksliukai, tarsi mozaika dėliojantys trumpas noveles. Kiekvienoje novelėje keliais potėpiais nupiešta emocija. Palikta daug vietos interpretacijai, tačiau pagrindinė mintis iki skausmo aiški.

Turiu tokį kriterijų  –  jei skaitau knygą ir matau joje veikiantį autorių, man knyga nepatinka. Skaitykite toliau...

Virginija Kulvinskaitė “Kai aš buvau malalietka”


Apie šios knygos autorę girdėjau nemažai gandų. Oficialiai: poetė, literatūros mokslų daktarė, kritikė, „viena ryškiausių asmenybių nūdienos lietuvių literatūroje“. O rašytojų pasaulyje jos bijoma: jei jau ji pasiims knygą ir ją nuvertins, niekas daugiau (iš kritikų) jos nebeskaitys, nes Virginijos Kulvinskaitės – Cibarauskės nuomonė yra priimama kaip svari ir bene nenuginčijama. Skaitykite toliau...

Vilija Stančiauskaitė “Stebuklo galia”


Tai knyga apie moterį ir jos sūnų. Apie stiprią moterį, kuri daugiau nei prieš dvidešimtį metų, su dviem mažais vaikais glėbyje, atvažiavo gyventi į Nyderlandus. Apie drąsią moterį, kuri išsiskyrė su vyru, nors jis –  „turtingas, gražuolis, olandas“ čia ją pakvietė, priėmė ir suteikė visą gražų, nors ir tik fasadinį gyvenimą. Skaitykite toliau...

E. Šeputytė-Vaitulevičienė, I. Skruibienė “Namų psichologija”


Nusipirkau šią knygą festivalyje Open books. Ir ne tik nusipirkau, bet turėjau progą pagaliau susipažinti su autorėmis. Buvau pastebėjusi jų knygą anksčiau, juk leidžiame knygas toje pačioje leidykloje, be to, intrigavo knygos pavadinimas, tačiau susitikome beveik netikėtai. Knygą pirkau iš intuicijos – ne dėl to, kad susipažinime, ne dėl to, kad kažką būčiau gero apie ją girdėjusi, arba kad tikėčiausi kažko ypatingo. Skaitykite toliau...

Živilė Galdikienė. Laiškai, kurių tu niekada negausi


Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Dar nuo tada, kai dariau #rašytojųistorijos ir pakalbinau Živilę. Ji atėjo stumdama savo mažylės vežimėlį, neturėjome daug laiko. Tačiau tą pokalbį prisimenu kaip vieną šilčiausių ir maloniausių iš visų pokalbių su rašytojais. Živilė yra labai šiltas ir jaukus žmogus, lygiai tokia pati man pasirodė ir jos knyga. Skaitykite toliau...

Daina Opolskaitė “Dienų piramidės”


Žmogaus vardas lemia jo likimą, sako senoliai. Gal taip ir yra, nes Daina turi dainuoti (bent jau širdyje:)) Šios autorės vardas tikrai pateisino save, jos antroji (po 18 metų!) išleista novelių knyga, kurią aš nusipirkau knygyne visai netyčia, tapo viena iš geriausių mano kada nors skaitytų knygų. Skaitykite toliau...

Monika Budinaitė “Selfų slėnis”


Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Todėl labai apsidžiaugiau, kai Monika sutiko su manimi pasikalbėti Rašytojų istorijoms (pokalbį su autore galite pamatyt čia) ir netgi apsikeisti savo knygomis.

Taigi, pagaliau turėjau šią knygą rankose ir ne bet kokią, o tiesiai iš autorės rankų, su anotacija. Skaitykite toliau...

Irena Buivydaitė “Tikros ir netikros seserys”


Šią knygą man padovanojo pati autorė, po to, kai prisipažinau neskaičiusi nei vienos jos knygos. Ji nei kiek dėl to nenustebo, neįsižeidė, o tiesiog ėmė ir padovanojo bei dedikavo dvi savo knygas.

Mes susipažinome jos namuose Alytuje, kai aš paprašiau jos duoti interviu rašytojų istorijoms (Irenos Buivydaitės ir visas kitas rašytojų istorijas galite rasti Rasa Sagė youtube kanale). Skaitykite toliau...

Metų knygos rinkimai 2018: už ką balsuoti?

 


Artėjant metų knygos rinkimams nusprendžiau perskaityti visas penkias nominuotas prozos knygas ir jas aprašyti.

Lengva nebuvo. Nei skaityti, nei tas knygas surasti. Buvo akimirkų, kai apskritai gailėjausi, kad pradėjau. Skaityti šias knygas nebuvo mano pasirinkimas. Mano pasirinkimas buvo skaityti nominuotas knygas, todėl pirmą kartą nuo mokyklos laikų turėjau skaityti ne tai, kas man patinka, bet turėjau vargti prie to, kas duota. Skaitykite toliau...

Aidas Kelionis “Smėlynų vanduo”


Kai perskaičiau šią knygą, kelias dienas buvau įkritusi į meditacinį jos ritmą. Jaučiau gyvenimo pulsavimą, pasinėriau į apmąstymus ir aktyvų stebėjimą, kas vyksta aplinkui mane. Ypač tinka ją skaityti rudienį, kaip dabar.

Kai kas tai vadina nušvitimu.

Kaip ką bepavadintumėme, tai nekeičia reiškinio esmės. Skaitykite toliau...

Simonas. Žmogus su šuneliu


    378 puslapiai kupini aukso. Tačiau ne visiems.
    Jau praėjo dvi savaitės, kai perskaičiau šią knygą. Nusipirkau ją iš pačio Simono, jis išleido ją pats ir platina tik vienoje ar dviejose vietose. Nepatingėjau nuvažiuoti prie jo namų ir pamatyti ir jį ir jo šunelį “gyvus”.
Skaitykite toliau...

Lauren Groff. Moiros ir Furijos


Ką reiškia gera knyga. Nors perskaičiau per dvi dienas (447 puslapiai!) nes negalėjau atsitraukti, tikrai negalvojau apie ją rašyti. Perskaičiau, pagalvojau – na ir kas? Eilinė išgalvota istorija. Ir ėmiausi skaityti kitas, eilėje laukia daug knygų.

Tačiau. Gera knyga reiškia, kad norom nenorom pagauni save apie ją galvojant. Skaitykite toliau...

Konkordija Antarova “Du gyvenimai”


Skaitau nuostabią knygą ir vis labiau noriu apie ją parašyti. Skaitau jau seniai, nes knyga stora, virš 1000 puslapių. Parašyta smulkiu šriftu, prastu stiliumi, skaitant tikrai yra prie ko padirbėti. Tačiau ji man duoda tiek daug gerų minčių, emocijų, susimąstymo ir išvadų apie savo pačios gyvenimą, kad dar kartą sau įrodau – gera knyga nebūtinai yra GERAI PARAŠYTA knyga. Skaitykite toliau...

Gabija Grušaitė. Stasys Šaltoka


Dabar retai kada aprašau knygas, nors skaitau tikrai daug. Tačiau šią knygą, pajutau, kad turiu aprašyti. Tiksliau, noriu:)

Taigi.

Trys draugai, turintys viską: pinigus ir malonumus (naujasis rusas Aleksas), sekėjų būrį ir įgūdžius (lietuvis Stasys), idėjas ir kūrybiškumą (britas Kenis). Visi trys kartu jie turėjo viską, ko, atrodo, gali trokšti jaunas, šiuolaikinis žmogus. Skaitykite toliau...

Knygos, kurios pakeitė mano gyvenimą


Yra daug gerų knygų. Tačiau ne visos perskaitytos knygos palieka antspaudą visam gyvenimui. Tokių aš turiu 12 (simboliškas skaičius, ar ne?).

Visos šios knygos į mano rankas pakliuvo netikėtai. Beveik visų aš pati nepirkau ir neieškojau. Netgi nežinojau, kad jos egzistuoja. Skaitykite toliau...

Kęstutis Navakas “Vyno kopija” arba – pramiegojai istorinį mūšį: na ir kas?

Perskaičiusi jo lagaminus pajutau tą patį, ką ir perskaičiusi kelis puslapius “Vyno kopijos”. Vienybę su autoriumi. Ne susitapatinimą, bet vienybę. Pajautimą, kad jis yra žmogus, tiesiog žmogus žmogiškąja prasme. Žmogus. Ne poza, ne kaukė, ne postulatas. Žmogus, panašus į mane ir labai skirtingas. Skaitykite toliau...

Rašytoja Rūta Mataitytė: Myliu savo istorijas ir noriu, kad skaitytojai jas pamiltų.

Keturis romanus išleidusi rašytoja RŪTA MATAITYTĖ maloniai sutiko atsakyti į mano klausimus apie tai, ką jai reiškia būti rašytoja, koks jausmas yra išleisti savo pirmąją knygą, iš kur kyla idėjos sekančioms knygoms, kiek Rūtos kūriniuose yra jos pačios gyvenimo istorijos ir be abejo, ko jos kūrybą jau pamėgę skaitytojai gali laukti toliau! Skaitykite toliau...

Jolita Herlyn “Trys mano vieninteliai”

Tai pirmoji Jolitos Herlyn knyga, parašyta po to, kai jos vyras paklausė: “O ką tu žadi nuveikti per artimiausius 20 metų?”. Tai nebuvo švelnus klausimas, todėl moteris supyko, atsisėdo ir parašė romaną, kuris iš karto pakliuvo į skaitomiausių dešimtukus.

 Atrodo, kaip paprasta. Skaitykite toliau...

Laura Sintija Černiauskaitė “Kvėpavimas į marmurą”

Sako, literatūra turi atspindėti gyvenimą. Tas tiesa, nes žmonės rašo apie tai, ką išgyvena, apie ką mąsto, svajoja. Tačiau manęs ramybėje nepalieka klausimas: ar verta? Ar verta rašyti, rašyti ir rašyti apie traumas, kurias, galbūt, pats išgyvenai? O dar blogiau – susikūrei? Skaitykite toliau...

Dovilė Štuikienė, Ramunė Šuščevičiūtė “Prabudimai. Gydančios istorijos”

Tikriems žmonėms viskas yra tikra.

Dovilei tikros yra kitų žmonių istorijos. Kalbėdama apie save ji nuolat balansuoja tarp to, kas galėjo būti, bet nebuvo. Jos gyvenimą lydi “beveik”. Beveik paskendau, beveik susirgau, beveik buvau nevaisinga, beveik nepraradau vaikų. Beveik. Jos gyvenimui vykstant ant bedugnės krašto, atspirtis ir tvirtas pagrindas po kojomis tampa kitų žmonių gyvenimai. Skaitykite toliau...

Raminta Stanaitytė-Česnulienė. Pabučiuok man…į šypseną.

Užbėgau į knygyną kelioms minutėms, tik peržvelgti knygas lietuvių autorių lentynoje. Kas parduodama, kas naujo, kas krenta į akis. Peržvelgiau viršelius, iš jų iš karto išsiskyrė raudonos šaldytuvo durelės ir užrašas “Pabučiuok man į šypseną”. Pavarčiau. Perskaičiau nugarėlę. Padėjau.

Kitą dieną vėl teko grįžti į tą patį prekybos centrą ir nors neplanavau, bet kojos pačios nunešė į knygyną. Skaitykite toliau...

Jurgis Brėdikis. Kitokiu žvilgsniu.

Oho.

Tai knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Tikrai, neperdedu.

Yra daug gerų knygų. Vienas skaitydama mėgaujuosi skaitymo malonumu, gyvenu toje istorijoje ir puikiai praleidžiu laiką, kitas -susimąstau ir suprantu ką nors naujo apie save ir pasaulį. Tačiau nei vienos nerekomenduočiau kaip privalomos. Skaitykite toliau...

Arūnas G. Bilietas į kitokį pasaulį.

Perskaičiau šią knygą sąžiningai, iki galo. Nors daugelis, įtariu, ją būtų numetęs net neįpusėję. Ar daug kasskaitytų knygą, kurioje nieko nesupranta? Nesupranta ne žodžių, bet minčių. Pasakyta daug, bet kas? Žodžiussupranti, bet tarsi koks rūkas, migla ant jų užsitraukęs  – ant sakinių, minties, pastraipos. Skaitykite toliau...

Rasa Aškinytė. Žmogus, kuriam nieko nereikėjo.

Skaičiau smalsumo vedama: taigi, apie ką ši knyga? Specialiai neskaičiau anotacijų, atsiliepimų ir recenzijų, norėjau susidaryti skaidrią ir tik savo nuomonę. Taigi. Ši knyga –apie psichinį ligonį, pagavojau, užvertusi paskutinį jos puslapį. Kodėl tai supratau tik užvertus? Nes toks ir buvo sumanymas, tai paaiškėjo tik pabaigoje.  Skaitykite toliau...

Akvilė Kavaliauskaitė. Du gyvenimai per vieną vasarą.

Atsaini knyga. Taip galvojau, kol neperskaičiau paskutiniojo sakinio. Matot, viską reikia daryti iki galo, nes prizas laukia pabaigoje.

Kol neperskaičiau paskutinio sakinio, galvojau, kad tai tiesiog viena iš istorijų, kurioje jauna mergina ieško savęs. Klysta, įsimyli, patiria emigracijos išbandymus. Atostogų romanas, kurį žmonės palieka ant suoliuko.  Skaitykite toliau...

Ugnė Barauskaitė. Vieno žmogaus bohema.

Jei reikėtų šią knygą apibūdinti vienu žodžiu, pasakyčiau, kad tai aktuali knyga.  Su perspektyva. Su potencialu. Kai po šimto metų literatai nagrinės lietuviškų autorių pereinamojo laikotarpio knygas, parašytas  per trisdešimt metų nuo nepriklausomybės, Ugnės Barauskaitės “Vieno žmogaus bohema” stovės priekinėse gretose.  Skaitykite toliau...

Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. Hepi Fjūčer

Šią knygą skaičiau du kartus. Pirmąjį tik prabėgau akimis ir pajutau skaitymo malonumą, bet ji man pasirodė daug daugiau nei malonus laiko praleidimas, todėl skaičiau ir antrą kartą.

18 novelių. Įsivaizdavau, kaip jos rašo tas noveles vienokio ar kitokio įkvėpimo pagautos, skirtingais metais, skirtingomis aplinkybėmis. Skaitykite toliau...

Vanda Juknaitė. Išsiduosi. Balsu.

Ką pasakytum savo vaikui, eidamas mirti? Tuos žodžius jis prisimins visą gyvenimą, jais vadovausis ir pagal juos kurs savo ateitį. Ką pasakytum?

Pradžioje skaitymo kilo įvairios mintys. Knyga parašyta (bent jau pradėta rašyti) pirmaisiais nepriklausomybės metais, o išleista tik po gerų dvidešimties, 2015. Skaitykite toliau...

Lina Ever. Ruduo Berlyne.

Šios knygos perskaitymą galima būtų sulyginti su didelės ir skanios plombyrinių ledų su bruknių uogiene porcijos suvalgymu. Su pasimėgavimu bebaigiant laižyti šiuos ledus, porcijos pabaigoje dar laukia ir staigmena – išlydyto pieniško šokolado gabaliukai. Mmmmm. Tikrai skanu.

Tokiai interpretacijai tinka ir knygos viršelis: švelnios rausvos spalvos rudeniniai lapai, išsiliejantys gelsvoje dienos šviesoje, raidžių šriftas, autorės nuotrauka ant knygos nugarėlės; visa susideda į skanią, saldžią, daug malonumo teikiančią, bet greitai pamirštamą ledų porciją. Skaitykite toliau...

Audronė Urbonaitė. Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika.

Tiesą sakant, Audronė Urbonaitė man tą knygą įgrūdo. Dedikacijoje parašė: „Mielai Teklei, būsimai žurnalistei. Linkiu, kad žurnalistika nebūtų šaltas dušas.“  Ko jau ko, bet autorė žodžių kišenėje neieškojo, nors rašė tuo pačiu metu, kaip ir atsakinėdama į mano klausimus.

Nors turėjau visą krūvą geidžiamų knygų, parsineštų iš knygų mugės, pačią pirmą puoliau skaityti šitą. Skaitykite toliau...

Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė.

Didelio populiarumo sulaukęs, metų knygos apdovanojimui nominuotas, ketvirtasis Valdo Papievio romanas „Odilė, arba oro uostų vienatvė“  patvirtina taisyklę ketvirtas kartas garantuoja. Nors ankstesni V. Papievio kūriniai taip pat neliko nepastebėti ir buvo apdovanoti, tačiau ši knyga, tris kartus per pusę metų padidinusi tiražą, muša jo visus populiarumo rekordus. Skaitykite toliau...

Rūta Mataitytė. Gunda.

Gera būti rašytoja. Gali imt ir parašyt taip, kaip nori. Taip, kaip sugalvojai. O gal kartais ir pats kūrinys tave pagauna ir veda, tampa tarsi gyvas… Bet visada esi tas, kuris  žino šiek tiek daugiau, ima skaitytoją už rankos ir veda, rodo, supažindina su savo fantazijomis, patirtimi, svajonėmis. Skaitykite toliau...

Dalia Staponkutė. Iš dviejų renkuosi trečią.

Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, skaičiau sukandusi dantis.

Girdėjau apie šią knygą ne iš vieno pažįstamo. Lankiausi Kipre kelis kartus. Intrigavo ir pavadinimas – tikslus, skambus ir įsimenantis…

Tačiau, net kelis kartus padėjau – “nebegaliu”. O taip atsitinka itin retai, aš gi be galo mėgstu skaityti. Skaitykite toliau...

Stephen R. Covey. 7 efektyviai veikiančių žmonių įpročiai.

Trumpai tariant

Apie save:
1. Turėk tikslą (pvz. tapti žymia rašytoja).
2. Veik (rašyk!).
3. Veik ne bet ką, o tai, kas svarbiausia (rašyk ten, kur tave gali perskaityti kuo daugiau žmonių).

Apie aplinką:
4. Stebėk ir klausyk (tada žinosi apie ką rašyti). Skaitykite toliau...

Herman Koch. Vakarienė

Kažkas pasakė, kad nesuprato, ką autoriaus ta knyga norėjo pasakyti.

Aš tai supratau. Labai gerai supratau.

Gera knyga. Tokia, iš kurios galima pasimokyti, ji gali būti pavyzdžiu, siekiamybe, jei nori pats rašyti.

Ši knyga apie tai, kaip olandai (ir ne tik jie, turbūt)  stengiasi būti laimingi. Skaitykite toliau...

Ray Bradbury. Pienių vynas

Knyga, kurią turi perskaityti visi. Mokykloje aš ją irgi skaičiau, bet įspūdžio man nepaliko. Dabar perskaičiau vėl, kitomis akimis, stengdamasi pasižiūrėti, kodėl ta knyga tapo tokia populiari ir net įtraukta į privalomų perskaityti knygų programą.

Iš esmės knygoje nevyksta nieko ypatingo. Skaitykite toliau...

Hugh Prater. Užrašai sau.

Nedaug žmonių yra susivokę savo jausmuose. Šioje mažoje knygelėje nesunumeruotais puslapiais, nepatraukliu viršeliu ir nepertekusioje teksto…Hugh Prateris – neturtingas, per storas, niekuo neišsiskiriantis amerikietis, už kitus nei kiek neišmintingesnis (kaip pats rašo), bando. Išleista mažos leidyklėlės (vienintelės sutikusios ją leisti), knyga tapo bestseleriu.  Skaitykite toliau...

Michailovičius Dragoslavas. Petrijos vainikas

Nors ir parašyta seniai, kaip ir “Pienių vynas”, bet įspūdis visai kitoks. Knygos siužetas visai paprastas, tiesiog viena sena moteris netikėtai pas ją užklydusiam turistautojui pasakoja savo gyvenimą, o jis ima, ir tuos pasakojimus lygiai tokiais pačiais kaip jos pačios žodžiais, ir užrašo. Skaitykite toliau...