Category: fragmentai

Pažadas

Ji turėjo kažką, kas domino kitus. Laikė tai savo rankose. Iš kur tai gavo, ji nežinojo, nes nežinojo, kad apskritai tai turi.

Kai buvo maža, ją pamatę visi stebėdavosi. Dažnai prie jų su mama prieidavo vyrai ir moterys, kalbindavo. Jauni ir seni. Skaitykite toliau...

Geri laikai

Jauna moteris piktai pažiūrėjo. To čia dar betrūko. Seniai jau nebuvo to girdėjusi, juk daugiau nei dvidešimt metų praėjo. Anksčiau būdavo, kad kirpykloje jos pasiginčydavo. Bet dabar jau seniai. Visos aršiausios senų laikų gynėjos po truputį ištirpo.

Dar ne sena, apie penkiasdešimt. Skaitykite toliau...

Pilvas.

Televizoriuje mirgėjo blizgančios šokėjų suknelės ir švysčiojo bateliai. Ji sėdėjo ant sofos, rankomis apsikabinusi  pilvą. Pertraukėlė. Tuoj reikės gaminti vakarienę. Šeimyna netrukus grįš, o ir sūnus skambino, kad atvažiuos su draugu.

Po pusvalandžio atsistojo ir atkišusi pilvą, tarsi jame vis dar kažkas augtų, nuėjo į virtuvę. Skaitykite toliau...

Per ilgas gyvenimas.

Pasibaigus rytinėms mišioms per Marijos radiją, ji lėtai nuleido sunkias kojas ant žemės. Viena ranka susigrabaliojo lazdos rankeną ir tvirtai į ją įsikibo, kita atsirėmė į stalą. Ėmė bruzdėti, kad atsistotų. Iš pirmojo bandymo nepavyko, pailsėjo, pabandė dar sykį.  Paskui dar du kartus, kol sukandusi dantis atsistojo. Skaitykite toliau...

Mama.

Šaltis kilo iš jos vidaus. Sėdėdama karštą vasaros dieną terasoje ji jautė, kaip jos kepenys, širdis, plaučiai, gimda stingsta, kietėja ir įsitempia nuo iš kažkur giliai giliai, iš ten, kur neprasmunka joks šviesos spindulėlis, besiskverbiančio šalčio. Įsitempę, visas poras šalčiui uždarę organai iš visų jėgų stūmė jį toliau, į išorę, ir šiurpas net ir karštą vasaros dieną šiaušė jos odą. Skaitykite toliau...

Fatima.

Šiandien  tėvelio paklausiau, kur mano mama. Nepraėjo nei sekundė, kai pasijutau skriejanti per visą virtuvę ir stipriai atsitrenkiau į spintelę. Žandas ir dabar degte dega, o ranką taip skauda, kad nebegaliu pakelti. Per ašaras nieko nematau. Nieko, dar turėsiu laiko nusiraminti. Skaitykite toliau...

Sūnus.

Jis žiūrėjo į mamą neatitraukdamas akių. Nebuvo jos pasiilgęs, ne, nes jis pasiilgdavo tik auklės, kuri sekmadienį turėjo laisvą dieną. Sekmadienį jis būdavo su tėčiu. Kartais pasiilgdavo ir jo, bet retai, nes jis atsirasdavo jo gyvenime reguliariai, jau priprato jo nepasiilgti. Skaitykite toliau...

Gėlėta suknelė.

Mačiau tik jos nugarą. Stangrią ir aptakią, aptemptą gėlėta medžiaga su petnešėlėmis. Plaukai, vos vos siekiantys pečius, nuo liemens žemyn krentančios gėlių klostės. Drugelis, prisirpęs saulėje. Šviesos, saulės, šilumos ir laimės nuojautos ambasadorė. Jaunystės, svaigstančios nuo savo pačios aromato, simbolis. Žaibu, tiesiai į širdį,  trenkiantis grožis. Skaitykite toliau...

Moteris.

Ji mechaniškai atsirakino buto duris, taip pat, kaip ir tūkstančius kartų iki tol. Mažame tamsiame prieškambaryje mėtėsi jos pilkas švarkas ir suglamžytas plastmasinis  maišelis, kuriuos ji paliko ryte, prieš išeidama į darbą. Net nežvilgtelėjusi, ji nusiavė batus ir paspyrė juos po suoleliu. Skaitykite toliau...

Kasininkė.

Reikia suvaldyti rankas, kad nedrebėtų. Jaučiuosi siaubingai,  tikiuosi, viršininkė nepastebės. Ir reikėjo  vakar tiek prisigerti, gi žinojau, kad šiandien į darbą. Nors man tai visada į darbą, kai kitiems išeiginė. Norisi gi atsipalaiduoti. Bet vakar tai mes nutrūkom… Kiek išgėrėm dviese?.. Skaitykite toliau...

Geras aptarnavimas.

Jis juda po valgančiųjų salę tarsi prisuktas robotas. Visi jo žingsniai vienodai dideli, milžiniškas pėdas jis stato šiek tiek sulenktomis kojomis, amortizuodamas. Sustingusius pečius, tarsi ant jų būtų uždėtas visas pasaulio sielvartas, slegia dar ir didelė galva, aktyviai judanti ant raumeningo kaklo. Skaitykite toliau...

Slaptas gyvenimas.

Vienas aukščiau už kitą šokinėjacžali burbuliukai.  Atsargesni laižo smulkias turkiškas plyteles, labiau padūkę – garma į grotelių bedugnę. Virš  burbuliuojančios ir garuojančios peklos kaba olos imitacija iš kurios svyra dirbtiniai palmių lapai ir pageltę nuo menamo karščio vijokliai. Žalios mirksinčios lempučių švieselės šokinėja ant šlapių viršugalvių ir tik įsivaizduoti gali tame milžiniškame verdančiame katile paskendusius kūnus. Skaitykite toliau...

Grandinėlė

‒ Kristupai, žiūrėk, ką aš turiu! Nori žaisti piratus?  ŪŪŪŪŪ, aš juodoji piratė, tolumoje matau lobių salą! Greitai greitai, bėk paskui mane, ten lobių sala! Na, ko gi tu nebėgi?… Tėveli, brolis vėl pasislėpė už užuolaidos ir nenori išlįsti!

‒ Kristupai, lįsk iš ten. Skaitykite toliau...

Sena mergaitė.

Rita piktai ir skubiai kišo šaukštą sau į burną. Beveik nekramtydama rijo, kabino naują šaukštą ir vėl kišo į burną. Vaisių salotos buvo skanios, bet neatrodė, kad ji jaustų skonį. Priešingai, rodėsi, kad nori jas kuo greičiau sunaikinti, jų atsikratyti, tarsi įkalčio. Skaitykite toliau...

Nesaugi meilė.

Negaliu užmigti. Galvoje kaip išgramdytoje gimdoje keistai tuščia, bet krūtinėje ir kažkur papilvėje siaučia jis.

kirminas.  

Nors dieną irgi ne ką geriau. Apskritai niekada negaliu nusiraminti. Kai dar nieko nesupratau, kai nežinojau kas aš, buvo ramiau. Tik jaučiausi nuolat pakabinta ant debesies. Skaitykite toliau...

Žmona.

Žmona mano, žmona… Ką tu su savim padarei? Aš taip tavimi didžiavausi. Tu buvai mano pirmoji, mano vienintelė, mano Meilė, mano vaikų motina, mano žmona. Nieko geriau už tave nebūčiau norėjęs turėti. Ne vienas man pavydėjo. Tokia graži, tokia nuostabi. Aš pats sau kartais pavydėjau, kad turiu tokį auksą. Skaitykite toliau...

Neištikimybė.

…neatleisiu, niekada neatleisiu, valgysiu juodą duoną su druska, nepirksiu vaikams naujų rūbų, bet neatleisiu, kaip jis galėjo… aš jam viską atidaviau, visą save, savo nekaltybę, savo jaunystę, savo pirmąją meilę, pagimdžiau jam vaikus, mylėjau jį labiau už save, visada jam pirmam, viskas pagal jį… pasiimsiu vaikus ir išeisiu, tegu nežino kur, arba ne, prisiteisiu iš jo kuo daugiau, prisidirbo, dabar tegu moka, kodėl aš turiu kentėti, tegu kenčia ir jis, tegu moka, kad tai jo kekšei mažiau liktų, ale kokią susirado, mane prieš dešimt metų, kokia klasika, būtų net juokinga, jei nebūtų graudu, jauno kūno, jam, matai, prisireikė… ką, jis tikisi, kad šita nepasens, negi jis toks gyvulys, pasirodo, kad taip, visi vyrai gyvuliai, visiems jiems rūpi tik viena, jei kokia uodegytė susuka protą, tai ima galvoti nebe galva… man net gaila jo šiek tiek, jis daug ką praranda, nebus jis laimingas, aš neleisiu, padarysiu viską, kad nebūtų, bet kaip jis galėjo… juk mes buvome tokia puiki šeima, daug kas pavydėjo, pinigų užteko, du gražūs vaikai, viskas kaip norėjo jis, ir ko jam dar prisireikė… vaikai paaugo, atrodo, dabar galėjome imti mėgautis vienas kitu, bet ne, jis mat, jaunesnę susirado, sako, tu apsileidai, nebesitvarkai, nebedirbi, kaip anksčiau…o aš pavargau, perdegiau, be to, kam man plėšytis, jau ir taip prisiplėšiau, net gimdydama konsultavau, kaip išprotėjusi kokia… sako, vaikais nesirūpini, bet juk dideli jau, nebereikia taip rūpintis, kaip kūdikiais, kai apie juos kaip tikra višta šokinėjau… na, gerai, priaugau aš kelis kilogramus, bet ar dėl to galima nustoti mylėti, o jei numesiu svorio… ne, nebenoriu nieko, negaliu atleisti neištikimybės, anksčiau galėjo galvoti, dabar tegu nors keliais atšliaužia, pasiimsiu iš jo viską, kuo daugiau, tai jis, jis viską sugriovė, parūpo jam, mat lieknos ir dirbančios… ilgai jų “laimė” netruks, prisiteisiu elementus kaip reikiant, ne veltui teisę praktikavau penkiolika metų, ta jo kekšė greitai pajus, kad ne toks jis jau turtingas, kaip dedasi, padarysiu viską, kad jo gyvenimas virstų pragaru…

o juk galėjome gyventi… Skaitykite toliau...