Skaitydami knygas, kalbamės su pačiais slapčiausiais savo atspindžiais – tais, kurių nesutinkame nei kasdieninėje rutinoje, nei veidrodyje. Kiekvienas puslapis – tarsi langas į save, bet langas ne skaidrus, o vitražinis, spalvotas. Su lengvai iškreipiančiu stiklu, kuris parodo ne tik tai, kas pažįstama, bet ir tai, kas glūdi už pažinimo ribų – šelmiškai mirkteli ir sako:
„Pažiūrėk, štai kaip dar gali būti.“
Tad jeigu jau imsite į rankas mano knygas, linkiu jose rasti ne vien save tokį, kokį pažįstate kasdienybėje, bet ir tokį, kuris šnibžda iš gilumos: „Seniai laukiau, kol mane atrasi!“