Dar viena knyginė pora. Simone Weil „Sunkis ir malonė” ir Georgi Gospodinov „Liūdesio fizika”. Žydė ir bulgaras, moteris ir vyras, abu atskirai bandantys aprėpti savo išgyvenamą pasaulį.
Kodėl pora? Nes jie panašūs. Jei būtų susitikę gyvenime, tikrai turėtų apie ką padiskutuoti.
Abu rašo fragmentiškai, giliai, besiskverbiant į dalykų esmę. Į gyvenimo esmę. Aprašoma ne tai, kas stabilu, matoma, svarbu ir didinga, bet tai, kas laikina, trapu, asmeniška, nepastebima. Iš išorės abu, ir moteris, ir vyras atrodo normalūs, bet viduje – tikras labirintas.
Skirtumas tik tas, kad moteris rašo sau, net negalvodama, kad kas nors tai skaitys, o vyras rašo kaip rašytojas, jau žinodamas, kad jo kūrinys yra literatūros produktas. Gal dėl to vyrą skaityti lengviau, nors iš tiesų abu nelengva.
Nelengva nusileisti į rūsį pas Minotaurą ir pajusti jo pasaulį. Labai empatiška. Literatūra skatina empatiją, tai labai svarbu.
Šios dvi knygos – Empatijos karalius su karaliene.
Taigi, jei norite iš tiesų pajusti, ką jaučia kitas žmogus, skaitykite. Pajusite visą jo liūdesį, nepritapimą, nesupratimą. Visus žmogiškus jausmus. Kas jų neturi…
Neabejoju, kažkam rezonuos. Kas skaitys, kito jausmuose rasite ir dalelę savęs. Aš radau.