Author: Rasa Sagė

Penktadienio mintys

a living room with a couch and a table

Stoviu prieš veidrodį ir mąstau, koks sunkus yra gyvenimas.

Įsivaizduokite, jei reiktų paaiškinti tai kokiam nors ateiviui iš kitos planetos. Žmogus, ar ne? Kaip žmogus gyvena šioje Žemėje?

Kiekvieną dieną bent tris kartus jis turi valgyti. Maistas neatsiranda pats, žmogus turi juo pasirūpinti, kažkaip jo gauti (nusipirkti, užsiauginti, pasigaminti). Skaitykite toliau...

Tibeto mirusiųjų knyga

Tibeto mirusiųjų knyga

Tibete, skirtingai nei vakaruose, tibetiečių tauta visą savo energiją ir dėmesį telkia ne į išorinę, bet į vidinę gerovę. Tyrinėja ne atomus ir jų sandarą, bet savo vidų ir sielos prigimtį. Intelektą ir žinias naudoja ne gamtos, bet gyvenimo ir mirties mokslui. Skaitykite toliau...

Vaiva Rykštaitė “Viena Indijoje”

Ši knyga – gėrių gėris. Jai lygiai dešimt metų ir tai ją išgelbėjo, nes dabar jau niekaip tokia negalėtų būti parašyta dėl paprasto fakto – visi turi telefonus ir internetą. Tai reiškia ne tik momentinę informacijos paiešką, išankstinės nuomonės suformavimą, bet ir bendravimo įpročius.
Skaitykite toliau...

Vis dar kvėpuoju

Tai kalėjimas. Nesvarbu, kad teoriškai galėčiau išeiti.
Neinu. Tik laukiu, kada mane paleis.
Skaičiuoju minutes. Jos slenka, tarsi prie kiekvienos būtų pritaisytas svarmuo. Svarmenys pritaisyti ir prie mano kojų. Judu automatiškai. Penkiasdešimt devinta, paimu knygas, trys, didelė, nugarėlės viena į kitą, scan, laukiu sąskaitos, go.
Skaitykite toliau...

Olga Tokarczuk “Jautrusis pasakotojas”

Skaičiau šią knygą, nes man buvo įdomu prisiliesti prie rašytojos, gavusios Nobelio literatūros premiją, asmenybės. Kas ji tokia? Juk ji taip arti, tik keleriais metais už mane vyresnė, gimusi kaimyninėje Lenkijoje. Be to, man labai patinka jos alternatyvus stilius (kaip ji atrodo.)
Skaitykite toliau...

4 tikri dalykai

Keturi tikri dalykai, kuriuos radau šiame beprotiškame pramogų ir įspūdžių pasaulyje.
Kontekstas: dviejų savaičių intensyvios atostogos su šeima (mašina riedame po Vokietiją – Austriją).

Pirmas

Vandens parkas. Vanduo, šiluma ir kūnai, kūnai, kūnai. Visokie – ploni, stori, platūs, siauri, jauni, pagyvenę, dideli ir maži, juodi, balti, rudi, raudoni, pasportavę ir niekada to nedarę.
Skaitykite toliau...

Ignė Alė “Visi vieniši žmonės”

Meilės romanas, kurį perskaičiau su malonumu. Dar ir ašarą išliejau.
Kai skaitau “rimtas” knygas dirba protas, smagiai žaidžiantis spalvotais stiklo karoliukais, bet kai skaitau meilės romanus, kutenasi jausmai. Įsijungia viską aprėpianti, mylinti, deganti širdis, ir tai yra labai malonus jausmas.
Ech… meilė.
Skaitykite toliau...

Dovilė Raustytė “Tobulų žmonių istorijos”

Dar viena labai graži ir labai keista pirmoji knyga. Jos autorė sukūrė 9 noveles apie tobulus žmones. Tobulus? Taip, perskaitėte teisingai. Tobulus žmones. Aš lygiai taip pat, išgirdus apie šią knygą, pagalvojau, kur autorė randa tokius žmones? Ir kodėl jie jai atrodo tobuli?
Skaitykite toliau...

Aurelijus Zykas “Stebint žalsvą girios ošimą”

Stebint žalsvą girios ošimą…
Turbūt neatsitiktinai į mano rankas įšoka daug istorinių knygų ir jų rankraščių, nes pati dvejus metus rašiau istorinį romaną. Ir štai, ši labai graži knyga – ačiū už dovaną “Aukso pieva” leidyklai – istorinis romanas, vienos šeimos istorija, apimanti prieškario, karo, pokario, sovietinius laikus.
Skaitykite toliau...

Hanya Yanagihara “Mažas gyvenimas”

Sukrečianti, sukrečianti, sukrečianti knyga. O tuo pačiu – visą laiką neapleido jausmas, kad tai fikcija, spektaklis, su gyvenimu turintis mažai bendro. Pavyzdžiui, “Vakaro nejauka” aš patikėjau, o šia knyga – ne.
Parodaksalus genialumas šioje knygoje tame, kad kai kurios vietos atrodo nerealios, netikroviškos, aš jomis netikiu, tačiau jos negadina kūrinio meniškumo.
Skaitykite toliau...

Irena Buivydaitė “Kas būtų, jei…”

“Kas būtų, jei…”
Dažnai taip pagalvojame, negi ne? Ar būčiau laiminga, jei būčiau išsirinkusi kitą vyrą? Jei nuspręsčiau neturėti vaikų? Arba vaikai turėtų kitą tėtį? Jei likčiau Lietuvoje? Jei būčiau studijavusi žurnalistiką? Arba farmakologiją? Mediciną? Literatūrą? Apsigynusi daktarinį? Ėmusi rašyti anksčiau?
Skaitykite toliau...

Vilma Kava “Tiesiog atsitiko”

Pradėdama skaityti šią knygą savo patirties kraitelėje jau turėjau du radikaliai skirtingus atsiliepimus. Vienai mano pažįstamai skaitytojai knyga nuoširdžiai patiko, kitai – visai nepatiko. Net įdomu pasidarė, kaip aš ją perskaitysiu?

Keturios moterys. Visos skirtingos. Visos panašios. Skirtingos savo charakteriu, amžiumi, požiūriu į gyvenimą. Skaitykite toliau...

Ayn Rand “Šaltinis”

Tai knyga apie kūrėjus. Tuos, kurie kuria iš savęs, kurie nieko nekopijuoja ir niekam nebando įtikti, kurie negyvena “iš antrų rankų”. Apie tai, kaip išlikti savimi, išlaikyti savo stuburą, nepasiduoti masių įtakai ir visuomenės nuomonei. Net jeigu ta visuomenė būtų tavo mama.

Skaitykite toliau...

Haiku

Už lango sausis

Šiluma sklinda vidun

Atvyko brolis

Puslapiai verčias

Kažkada parašyta

Sava išmintis

Esu alkana

Parduotuvėje dirba

Daug liūdnų kaukių

Ar galima mama

Žiūrėti filmuką

Visiškai tamsu

….

Tamsiame kambaryje

Žydi gyvas sodas

Ruošia pamokas

Vasara

Uosto gyvenimo kvapą

Ant tvoros katinas

Niaukasi vėjas

Stingsta rankos kišenėse

Nenoriu čia būti

Atbėga

Krūva vaikų

Maskatuodami drabužiais

Rudens lašai

Krenta ant galvų

Linksma

Dzinkt

Haiku įkrito

Į širdį

Basos kojos

Svetimose šlepetėse

Japonija

Žvairas mokytojas

Aiškina žodžio reikšmę

Žiūrėdamas į duris

Vėjo sūkurys

Karštą pavasario dieną

Sukelia nerimą

Sena moteris

Ant suoliuko pavasarį

Mano vienmetė

Katės miaukimas

Gražią pavasario dieną

Gamta šaukia

Šlama medis

Iškirstoje plynėje

Aš girdžiu jo klyksmą

Mano kūnas

Auga kaip žolė pavasarį

Storėju

Delfinas

Skrenda po vandeniu

Mano dangus – jūsų jūra

Lietus Nyderlanduose

Moteris ant dviračio, raudonu apsiaustu

Mano anyta

Tolimas traukinys

Skriejantis per vasaros laukus

Primena svajones Skaitykite toliau...

Neringa Abrutytė “Trilogija” ir “Atostogos” – eilėraščiai

Turiu aš tokią knygą. Vadinasi „Another dimension. You have to see it to believe it“. Joje – formų ir spalvų kratinys. Tai iš pirmo žvilgsnio. Tam tikru būdu pakeitus akių fokusą, kiekviename puslapyje išryškėja gražiausi paveikslai.
Apie tai man yra ir Neringos Abrutytės poezija.
Skaitykite toliau...

Laura Sintija Černiauskaitė “Džiaugsmynas”

Turime Balsą.
Tikrą lietuvišką Balsą.
Įsirašantį giliai į sąmonę.
Įsimenantį.
Kurio gera klausytis.
Kurį visi (kas skaitė, arba kiek aš žinau) pripažįsta – va, čia tai Balsas.
Skaitydama pykau tik ant vieno dalyko. Pykau ant tos šeimos (nieko asmeniško😉), su kuria reikia ruošti pamokas, virti tą atsibodusią sriubą, atlaikyti jų emocijas.
Skaitykite toliau...

Vita Vilimaitė Lefebvre Delattre „Kvėpuoti kitais“

2022 m.

„…visi jausmų kraštutinumai artimi beprotybei…“
Tokia Virginijos Woolf citata mus pasitinka pirmoji, tik atsivertus šį romaną. Jei šios mažomis raidelėmis įspaustos citatos tūlas skaitytojas nepastebės, jam ar jai mažai tikrai nepasirodys…

Skaitydama romaną beveik visą laiką galvojau – siaubas. Skaitykite toliau...

Audrius Skačkauskas “Neleisk angelui nukristi nuo peties”

Audrius Skačkauskas, Aušra Giedrimaitė “Neleisk angelui nukristi nuo peties”
Paskutiniu metu ėmiau daugiau domėtis alkoholizmo priklausomybe ir jos pasekmėmis. Pati negeriu jau aštuonerius metus, nerūkau ir nevalgau mėsos. Gal todėl šias Audriaus knygas jau turiu kurį laiką, tačiau jos man buvo neaktualios.
Skaitykite toliau...

Rasa Aškinytė „Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga“

2022 m.

Penkios istorijos apie beprotišką norą mylėti. Būtent, ne būti mylimai, o mylėti. Būtent, beprotišką norą.

Visų penkių istorijų pagrindiniai personažai – moterys. Visos jos panašios. Gražios ir negražios, jaunos ir senos, bet visos mąsto maždaug taip: „išmokti nebenorėti, tiesiog atsistoti eilės gale ir laukti, kol kitų nebus ir jie liks vieni, nebebus iš ko rinktis, jam teks imti tai, kas yra“. Skaitykite toliau...

Akvilina Cicėnaitė “Anglų kalbos žodynas”

2022 m.

Po ilgos pertraukos savo tinklaraštyje nusprendžiau palikti atsiliepimą apie ką tik pasirodžiusį lietuvių autorės romaną. Vien jau šis sprendimas (o perskaitau tikrai daug ir visko) sako, kad jis man paliko nemenką įspūdį.

Kaip ir knygos autorė, gyvenu užsienyje, kartą esame susitikusios Alma Littera rengiamame vakarėlyje ir vien persimetus pora žodžių pajutau, tarsi ją pažinočiau jau seniai. Skaitykite toliau...

„TIEMS, KURIE SVAJOJA PARAŠYTI KNYGĄ“

Šis tekstas publikuotas portale Kaip išeisti knygą

 

Jei skaitote šią knygą, jūsų pirmoji knyga jau gyvena jūsų mintyse. Tarsi Homunkulas, kuris gali mąstyti, nors dar negimė. Tam, kad jis gimtų, reikia jį užauginti, subrandinti. Jūsų mintis taip pat – reikia subrandinti taip, kad jos gimtų knygoje.

Skaitykite toliau...

PO RETRYTO

1 diena

Kai minčių prigrūsti visi gyvenimo stalčiai,
galvoti – taip įprasta.
Planuoti, rašyti, kurti – malonu.
Tai mano.

O tiesiog būti…
Kaip?!!!

2 diena

Ir manim netikės
Kaip aš netikėjau
Sielos milžinais, kurie skelbė žinią

Viskas jau yra – Tavyje. Skaitykite toliau...

Gediminas Beresnevičius „Sukurk KrOOdilą“


 

Akyse matau saulės šviesą, ji geltona, kažkokie vaizdiniai ima kauptis pakaušyje, tačiau negaliu išskirti, kas tai. Staiga atsiduriu savo senajame bute, Viršuliškėse. Apžiūriu žalių tapetų ornamentą, senas, skylutėmis megztas užuolaidas, apmūsijusį langą, tą vietą tarpduryje, kurioje sujungtas linoleumas ir vienas jo galas atšepęs. Skaitykite toliau...

Ernesta Baužaitė “Egzaltuota”


Plona juoda knygelė, kurią galima įsigyti tik pas autorę. Tačiau nereikėtų to bijoti, nes kas sakė, kad savilaida yra tik toms knygoms, kurių nenori leidyklos, tai yra prastoms? Anaiptol! Tarp knygų, kurias autoriai išsileidžia patys, galima rasti tikrų žiburiukų. Nes jei jau žmogus pasiryžo leisti knygą, jis dega ja, tiki ja ir mano, kad ji nusipelno išvysti pasaulį ir skaitytojo akis. Skaitykite toliau...

II Ištrauka iš naujo fantastinio romano “BURBULAS”

Projektą dalinai finansuoja Kultūros taryba


Tylioje gatvėje žaidė saulės zuikučiai, prasiskverbę pro tankią senų kaštonų lapiją, akimirką užšokdami ant pravažiuojančio automobilio stogo, lįsdami į namų langus, patikrinti kas viduje, vėl šokdami į gatvę ir juokais erzindami ant skaidlenčių skrendančius miestiečius, namuose pamiršusius kepurę su snapeliu. Skaitykite toliau...

Ištrauka iš naujo fantastinio romano “BURBULAS”

Projektą dalinai finansuoja Kultūros taryba   


Su savo gausia šeima keliavome pramogauti – tai buvo reta išvyka iš mūsų Burbulo, kuriame gyvenome jau aštuonerius metus. Sėdėjome Margirio mašinoje ir lėkėme į Vilnių. Vaikai smagiai plepėjo ir griaužė ridikėlius, agurkus ir obuolius, o mes su Aronu klausėmės dundančio Margirio boso. Skaitykite toliau...

Agnė Žagrakalytė “Klara”


Perskaičiau šią knygą prieš dvi dienas per maždaug keturias valandas. Tai dar kartą įrodo, kad nei knygos storis, nei jos išvaizda, nei siužetas iš esmės neturi jokios įtakos įspūdžiui. Tokį patį įspūdį gali sukurti vienas vienintelis sakinys, kurį žmogus nešiosis visą gyvenimą, arba ilgas ilgėliausias romanas, kurį vis prisimins ir skaitys iš naujo. Skaitykite toliau...

Rasa Sagė apie gyvenimą Nyderlanduose

Straipsnis publikuotas žurnale  “Kelionės ir pramogos”


Prieš mane – baltas lapas. Naujas gyvenimo etapas, kuris netrukus turi užsipildyti prisiminimais, įspūdžiais, jausmais. Gerai įsižiūrėjus, šis lapas nėra visiškai baltas. Jame galiu pamatyti įvairiaspalvių vandens ženklų, likusių nuo prieš dešimt metų sukauptos patirties – gyvenimo šioje lygioje, tvarkingoje ir draugiškoje šalyje. Skaitykite toliau...

Rimta ar nerimta, elitinė ar bloga literatūra?

Šis straipsnis publikuotas  lrytas.lt


Septynis romanus išleidusi Jolita Herlyn, trylika romanų išleidusi Irena Buivydaitė, penkis romanus išleidusi Indrė Vakarė, septynias knygas – Vaiva Rykštaitė, penkias – Gina Viliūnė ir Rokas Flick, keturias knygas – Monika Budinaitė, Rūta Mataitytė ir dar daug daug populiarių, skaitytojų mėgstamų lietuvių autorių niekada nėra minimi tarp tų, be kurių neįsivaizduojama šiuolaikinė lietuvių literatūra. Skaitykite toliau...

Olandų paradoksas

Šis straipsnis publikuotas 15 min.lt


Nyderlanduose gyvena 17 mln. žmonių, o šalies plotas šiek tiek mažesnis nei Lietuvos. Čia nėra natūralios gamtos, jei neskaičiuosim Šiaurės jūros pakrantės arba mišką primenančių parkų. Šalis nuobodi, yra tarsi lygus, vietose pasiglamžęs popierius. Žmonių, ypač mažesniuose miesteliuose, beveik nematyti, visi gyvena ritmu darbas–namai. Skaitykite toliau...

Akvilė Kavaliauskaitė “Kūnai”


Ši knyga – šiuolaikinės, gyvosios literatūros atspindys. Trumpi paveiksliukai, tarsi mozaika dėliojantys trumpas noveles. Kiekvienoje novelėje keliais potėpiais nupiešta emocija. Palikta daug vietos interpretacijai, tačiau pagrindinė mintis iki skausmo aiški.

Turiu tokį kriterijų  –  jei skaitau knygą ir matau joje veikiantį autorių, man knyga nepatinka. Skaitykite toliau...

Virginija Kulvinskaitė “Kai aš buvau malalietka”


Apie šios knygos autorę girdėjau nemažai gandų. Oficialiai: poetė, literatūros mokslų daktarė, kritikė, „viena ryškiausių asmenybių nūdienos lietuvių literatūroje“. O rašytojų pasaulyje jos bijoma: jei jau ji pasiims knygą ir ją nuvertins, niekas daugiau (iš kritikų) jos nebeskaitys, nes Virginijos Kulvinskaitės – Cibarauskės nuomonė yra priimama kaip svari ir bene nenuginčijama. Skaitykite toliau...

Master class. Malcolm Gladwell

Idėjos apie 10 000 valandų darbo, norint pasiekti profesionalumą, autorius.


Jau nuo pat pirmųjų sakinių supratau – čia bus kažkas kitaip. Tai pats keisčiausias iki šiol matytas autorius, kuris moko rašymo. Toks keistas, kas klausiau jo ir pusės nesupratau. Tiek dėl anglų kalbos greitakalbės, daugybės pavadinimų, kurių aš nežinau, posakių, išsireiškimų, tiek dėl to, kad 80 procentų jo kalbos nebuvo susiję su rašymu. Skaitykite toliau...

Vilija Stančiauskaitė “Stebuklo galia”


Tai knyga apie moterį ir jos sūnų. Apie stiprią moterį, kuri daugiau nei prieš dvidešimtį metų, su dviem mažais vaikais glėbyje, atvažiavo gyventi į Nyderlandus. Apie drąsią moterį, kuri išsiskyrė su vyru, nors jis –  „turtingas, gražuolis, olandas“ čia ją pakvietė, priėmė ir suteikė visą gražų, nors ir tik fasadinį gyvenimą. Skaitykite toliau...

Master class. Dan Brown

Bestselerio „Da Vinčio kodas“ autorius


Savo Master class rašytojas moko rašyti trilerius.

Yra trys komponentai, kurie būdingi kiekvienam kokybiškam trileriui:

  1. Pažadas.

Jau pirmame puslapyje turime užduoti klausimą ir pažadėti skaitytojui jį atsakyti. Tokiu būdu skatiname versti jį puslapius ir ieškoti atsakymo kas buvo toliau? Skaitykite toliau...

Master class. Judy Blume


Vaikų ir jaunų suaugusiųjų grožinės literatūros rašytoja, kurios knygos vaikams skelbiamos kaip visų laikų geriausios, o romanai nuolat puikuojasi New York Times bestselerių sąrašuose.

Rašytoja rašo jau penkiasdešimt metų. Kelios skaitytojų kartos užaugo su jos knygomis, dabar jai – aštuoniasdešimt vieneri. Skaitykite toliau...

Žmogus ir jo stebuklinga lempa

 


Aną dieną klausant Master Mindo paskaitos apie čia ir dabar, atėjo mintis/suvokimas/vizija.

Mes esame džinai, dideli ir galingi, mums nieko nėra neįmanomo, mes galime būti visur, turėti viską, būti viskuo, tačiau šiame pasaulyje esame įkalinti lempoje, iš kurios ištrūkti galime, tik jei geras žmogus mus ras ir patrins lempą. Skaitykite toliau...

Master class. Margaret Atwoord

„Tarnaitės pasakojimas“ autorė, daugybės romanų ir begalės literatūros apdovanojimų laureatė


Nors Margaret to nesakė tiesiai, bet jos Master Class tarp eilučių išskaičiau tokią pagrindinę mintį:

Ne todėl ji tapo žinoma ir vertinama kūrėja, kad gerai moka rašyti (nors moka ir tai) tačiau todėl, kad ji visada žinojo, KĄ NORI PASAKYTI. Skaitykite toliau...

Master class. Neil Gaiman

Mokslinės bei maginės  fantastikos rašytojas


Apdovanotas „World Fantasy Award“ apdovanojamu (1991 m. Trumpametražės fantastikos kategorijoje už savo komiksų arką iš Sandmano, pavadintą „Vidurvasario nakties svajonė“.) Jis buvo nominuotas dar 6 papildomiems kūriniams;

„Stokerio“ apdovanojimu  (2003 m. – „Sandman: Endless Nights“, 2002 m. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

15 (paskutinis) skyrius


Visą savaitę negalėjau nustoti galvoti apie Andrė. Aišku, normalu, nes ruošiausi kelionei pas jį, tačiau tai buvo kažkas daugiau nei paprasta kelionė. Negi įsimylėjau? Klausiau savęs. Skalbiau ir kruopščiai pakavau rūbus, šlubčiodama po kambarį. Mama su manimi nesikalbėjo, kai pasakiau, kad išėjau iš darbo. Skaitykite toliau...

E. Šeputytė-Vaitulevičienė, I. Skruibienė “Namų psichologija”


Nusipirkau šią knygą festivalyje Open books. Ir ne tik nusipirkau, bet turėjau progą pagaliau susipažinti su autorėmis. Buvau pastebėjusi jų knygą anksčiau, juk leidžiame knygas toje pačioje leidykloje, be to, intrigavo knygos pavadinimas, tačiau susitikome beveik netikėtai. Knygą pirkau iš intuicijos – ne dėl to, kad susipažinime, ne dėl to, kad kažką būčiau gero apie ją girdėjusi, arba kad tikėčiausi kažko ypatingo. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

14 skyrius


Mano suknelė tai švelniai prisiplodavo man prie šlaunų, išryškindamas ir jas, ir krūtinę, tai kilo į viršų, tik spėk gaudyti. Vėjas pūtė ir iš priekio ir iš nugaros, veldamas plaukus, veldamas tankiai vešančią žolę. Ėjau aukštai pakėlusi galvą gaudydama suknelę ir galvodama, kaip gaila, kad nepasiėmiau plaukų gumytės. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

13 skyrius


Kavos aparate tingiai varvėjo kava. Visi susikaupę dirba, o aš čia tarsi šuns penkta koja. Gal tikrai močiutė man gali patarti, pasakyti kažką svarbaus? Atrodo, kad ji tai ir stengiasi padaryti. Tas sapnas vakar…Brrr. Bet kodėl dabar, kodėl po mirties? Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

12 skyrius


Koks keistas jausmas įslinkti į savo darbo biurą, kuriam atidavei tiek daug širdies ir į kurį įdėjai tiek daug lūkesčių ir jaustis čia nepageidaujama. Labai labai LABAI nemalonus jausmas. Toks nemalonus, kad belieka  jį ignoruoti. Taigi, elgiausi, tarsi nieko nebuvo. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

11 skyrius


–Monika, Monika! – girdėjau šaukiant savo vardą, bet nesupratau, iš kur sklinda garsas. Balsas lyg ir  pažįstamas, bet man visai su atmintimi prastai pasidarė, nesupratau, kieno. Pakėliau galvą nuo kompiuterio.

–Monikaaaaa! Ar tu visai apkurtai?

A, Auksė. Iškišusi galvą pro virtuvėlės duris. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

10 skyrius


Paskambino Kamilė ir paprašė manęs susitikti su Andrė. Labai keistas prašymas. Net ir po išgyvenimų dvare ir TO jausmo, kad esu ne viena, man jos pasiūlymas nuskambėjo daugiau nei keistai. Prie ko čia Andrė ir aš? Argi jis pas mane atvažiavo?.. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

9 skyrius


Kelias siauras, asfaltuotas gal prieš šimtą metų. Dardėjau nesulaikydama riebių žodelių. Labiausiai buvo pikta dėl savo Hondukės, nejauna jau, o tokios duobės jai tikrai ne į sveikatą. Ir kam man to reikia, dar ir dar kartą klausiau savęs. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

8 skyrius


Atsibudau nuo jausmo, kad krentu. Net įsikibau į lovos atlošą. Prisiminiau tik sapno nuotrupas – buvau kažkokioje erdvėje, bedugnėje, be sienų, buvo tamsu. Aš nieko nemačiau, liko tik jausmas – aš krentu. Mosuoju rankomis, beviltiškai stengdamasi už ko nors užsikabinti, tačiau tik krentu, krentu, krentu, nieko nebekontroliuoju, viską praradau, man liko tik kritimas. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

7 skyrius


Dabar turėjau tikslą – sužinoti, kas tas vyras su ūsais. Įrodymus turiu net du, nuotrauką ir žiedą.

Iš karto po darbo ėjau siaura šv. Ignoto gatvele. Vis dar buvo tvanku, jaučiau kaip prakaitas lipdo suknelę prie nugaros. Niekaip negalėjau pamiršti tos katės. Skaitykite toliau...

Živilė Galdikienė. Laiškai, kurių tu niekada negausi


Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Dar nuo tada, kai dariau #rašytojųistorijos ir pakalbinau Živilę. Ji atėjo stumdama savo mažylės vežimėlį, neturėjome daug laiko. Tačiau tą pokalbį prisimenu kaip vieną šilčiausių ir maloniausių iš visų pokalbių su rašytojais. Živilė yra labai šiltas ir jaukus žmogus, lygiai tokia pati man pasirodė ir jos knyga. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

6 skyrius


Kodėl grįžusi iš Italijos aš jaučiuosi tarsi išdžiūvęs šulinys, į kurį kažkas primėtė senų padangų ir dar įmetė nudvėsusią katę? Gal netgi nuo anksčiau – nuo tada, kai pradėjau sapnuoti tą vyrą. Buvau antrame kurse, viskas sekėsi puikiai, mokslai patiko, bet įsidarbinau ir mano dienos tapo tikri nesibaigiantys maratonai. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

5 skyrius


Danguje grūdosi tamsūs debesys, o žvyro takelis vedė mane pirmyn. Žinojau, kur jis veda, ėjau juo šimtus kartų, tačiau man rodėsi, kad šį kartą jis niekada nesibaigs. Šį kartą viskas buvo kitaip, nebus už posūkio didelės liepos, paskui žemuogių pievos, paskui kaimyno bulvių lauko, paskui miškelio, o už jo ežero. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

4 skyrius


Aš tikrai žinau, ko noriu iš gyvenimo. Noriu, kad man sektųsi. Kad mano darbas būtų įvertintas. Kad galėčiau užsidirbti. Kad man netrūktų pinigų. Noriu, kad mano nuomonės klausytų, kad ji būtų svarbi. Noriu atsakomybės. Noriu vadovauti. Noriu įrodyti visiems, kad aš galiu. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

3 skyrius


Visą naktį sapnavau, kad einu kažkokiu ilgu koridoriumi, iš kurio nekaip nerandu išėjimo. Grindys nusėtos varnos plunksnomis ir jų lavonais. Stengiuosi neužminti, kyla panika, bet valdau save sakydama, kad visa tai tik sapnas. Tuoj atsibusiu, tuoj atsibusiu… Labai norėjau atsibusti, bet kažkas neleido. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

2 skyrius


Kas man beliko? Jėgų po tokio nuotykio tai tikrai nelabai daug. Atsisėdau ant grindų, apsikabinau rankomis kelius ir įsmeigiau akis į baltai juodas duris. Žiūrėjau taip įtemptai, kad akyse ėmė lietis. Man pasirodė, kad ten ne tik balta ir juoda spalvos, bet išpaišyti kažkokie ornamentai…Papurčiau galvą nuo tokių minčių, nes įtempta mano klausa pagaliau išgirdo žingsnius. Skaitykite toliau...

Vasaros maratonas

1 skyrius


Kamilė žvelgė į savo džinsus, sulaistytus vynu. Atsiprašinėdama padaviau jai servetėlę. Pati nesuprantu, kaip aš taip sugebėjau nuversti tą taurę. Esu pavargusi, po kelionės dar neišsimiegojusi. Apskritai aš nenorėjau niekur važiuoti. Kamilė pati kalta, kad mane įkalbėjo. O dabar sėdi apstulbusi. Skaitykite toliau...

Apie tai, ką daro visi

 


Daugybė minčių galvoje. Norėčiau medituoti, apsipalaiduoti, tačiau tik atsisėdusi lotoso poza jaučiu, kaip neriu į minčių bedugnę. Jos keičiasi, veja viena kitą, lenktyniauja, kol neapsikentusi imu kompiuterį ir sėdu rašyti. Nežinau apie ką noriu rašyti. Žinau tik, kad užrašius viską, palengvės. Skaitykite toliau...

David R. Hawkins sąmoningumo žemėlapis


Kiekvieną savaitę aš rašau tai, kas yra aktualu man tą savaitę. Aktualumai keičiasi labai greitai, nes kai turiu naują patirtį, naujus apmąstymus, ateina ir atsakymai. Kad jie ateitų rankų sudėjusi nesėdžiu, ieškau jų.

Atsakymų dažniausiai ieškau kitų žmonių patirtyse – man atrodo čia geriausia vieta semtis išminties. Skaitykite toliau...

Apie santykius su MELU sau


Kartą astrologė, dvasinė mokytoja Loreta Stonkutė pagal mano gimimo datą išskaičiavo mano drakoną. Drakonu ji pavadino pagrindinį žmogaus trūkumą, nuodėmę, ydą, kurių iš viso yra dvylika, kaip ir mėnesių arba horoskopų ženklų. 

Kaip iš trūkumo gimsta vertybės , taip ir iš ydų gimsta talentas. Skaitykite toliau...

Apie santykius su POEZIJA


Perskaitai knygą ir pamilsti jos autorių. Man dažnai taip nutinka, o paskutinis kartas buvo vakar, kai pabaigiau Sigito Parulskio poezijos knygą “Marmurinis šuo”.

Anksčiau maniau, kad Parulskis yra kietas, piktas, grubus, nelaimingas dėdė. Taip ir yra, tačiau poezijoje pamačiau jo sielą ir negalėjau jos nepamilti. Skaitykite toliau...

Daina Opolskaitė “Dienų piramidės”


Žmogaus vardas lemia jo likimą, sako senoliai. Gal taip ir yra, nes Daina turi dainuoti (bent jau širdyje:)) Šios autorės vardas tikrai pateisino save, jos antroji (po 18 metų!) išleista novelių knyga, kurią aš nusipirkau knygyne visai netyčia, tapo viena iš geriausių mano kada nors skaitytų knygų. Skaitykite toliau...

Kelionė per Prancūziją. Suvokimai.

III dalis


-Norėtum gyventi Prancūzijoje?

-Ne, čia viskas per daug…prancūziška.

-Aha. Puikiai suprantu, ką nori pasakyti.

Puikiai supratau, ką vyras norėjo pasakyti. “Per daug prancūziška” –

bandysiu paaiškinti. Pirmas vaizdinys, nuo kurio norisi pradėti –

prancūzų kareivio uniforma. Baltos kelnės, plunksna ant katiliuko,

per krūtinę sukryžiuotas baltas diržas.

Skaitykite toliau...

Kelionė po Prancūziją. Suvokimai.

II dalis


Vandenynas kvėpuoja. Ar pagalvojote kada nors apie tai? Įkvepia – potvynis, iškvepia – atoslūgis. Išsiplėtimas, susitraukimas. Kaip ir žmogaus širdis.

Viskas pasaulyje juda. Sukasi ratu arba pulsuoja. Pulsuoja žmogaus širdis ir plaučiai, pulsuoja vandenynai, pulsuoja kirminas, virstantis drugeliu. Viskas susiję ir viskas yra viena. Skaitykite toliau...

Kelionė po Prancūziją. Suvokimai.

I dalis


“Diena išeina. Be manęs kaip kitos.”

Visa diena automobilyje. Pokalbiai, žaidimai, filmukai, dainos, pasakos, miegas. Pagaliau diena išeina, liko dar dvi tokios. Lekiame 150 k. m. greičiu. Dangus raudonas, raudonas.  Savižudis virš greitkelio, žiūri žemyn. Šoks? Įvyks neišvengiama – niekas nespės sustabdyti. Skaitykite toliau...

Tiems, kurie svajoja parašyti knygą

II dalis. Tai yra ištrauka iš knygos “Tiems, kurie svajoja parašyti knygą”


Pirmąją dalį rasite čia

Apie ką rašyti?

Idėja gali sklandyti aplinkui jus metų metus ir neduoti jums ramybės: parašyk apie mane, parašyk! Tačiau gali būti, kad jūs norite parašyti knygą, tačiau nežinote, apie ką rašyti. Skaitykite toliau...

Apie laiką, gyvenimą ir laukimą.


Kartais dienos bėga, tiesiog lekia šuoliais,  o kartais slenka tarsi laikrodžio rodyklės, vos pavilkdamos kojas. Kai ko nors laukiu, atrodo, viskas užsitęsia ir laikas slenka labai lėtai. Pavyzdžiui, kai laukiu atostogų, atsakymo į laišką, šilto pavasario. Atrodo jau taip ilgai… Atsibodo, tikrai, nebegaliu daugiau. Skaitykite toliau...

Mahabharata: filmas, kuris išlaisvina.


Kartais žmonės visą gyvenimą nešiojasi vieną mintį. Mintį apie tai, ką jie turėtų veikti gyvenime, kokia yra jų pareiga. Kam jie turėtų pasiaukoti, atiduoti visą save, ką mylėti ir ko nekęsti.

Dar tai vadinama to žmogaus realybe. Ji tarsi skraistė, užmesta ant akių, pro kurią žmogus žiūri į pasaulį. Skaitykite toliau...

Tiems, kurie svajoja parašyti knygą

I dalis. Tai yra ištrauka iš knygos “Tiems kurie svajoja parašyti knygą”


„Visus didžiuosius atradimus aplenkė tas, kuris svajojo atrasti būdą, kaip slapčiausias mintis perteikti bet kuriam kitam žmogui, nors ir labai nutolusiam erdvėje ar laike. Būdą bendrauti su tais, kurie gyvena Indijoje; pasikalbėti su tais, kurie dar negimė ir gims tik po tūkstančio ar dešimties tūkstančių metų. Skaitykite toliau...

Įspūdžiai iš knygų mugės: gyvėjimo šventės:)


Bendras įspūdis toks, tarsi ruoštumeisi vestuvėms. Arba dideliam gimtadienio jubiliejaus šventimui. Arba gimdymui, – daug dienų galva užimta vien ta diena, pasiruošimas milžiniškas, visos detalės apgalvotos, sunaudota daugybė pastangų, laiko, pinigų…

Tačiau kai ta “didžioji” diena ateina, viskas būtinai vyksta ne pagal planą ir labai greitai baigiasi. Skaitykite toliau...

PINIGAI. Kas tai yra?


Pinigai… Aktualus dalykas. Aktualus dėl to, kad mes gyvename sistemoje, kurią sudaro mainai. Negalime išvengti to, kad mainų sistema yra išgyvenimo sąlyga. Tačiau kas iš tiesų yra pinigai?

Apie tai noriu pasidalinti su Jumis. Šią informaciją, kuri gali būti girdėta, tačiau nepakenks jos priminti, girdėjau vieno Ciguno Mokytojo iš Ukrainos paskaitoje. Skaitykite toliau...

Kokios staigmenos lauks šių metų Vilniaus knygų mugėje?


Jau visai čia pat, visai nebe ne už kalnų, vasario mėnesio (žiemos!) pabaiga. Vasario 21-24 dienomis Litexpo parodų centre “driokstels” Vilniaus knygų mugė. Tai didžioji knygų šventė, kurioje trokšta dalyvauti kiekvienas autorius.
Kai galvojau, apie ką rašyti šį penktadienį (kaip ir #kiekvienąpenktadienį jau trejus metus), supratau, kad rašysiu apie tai, kas aktualu. Skaitykite toliau...

Kaip nutraukti užburtą ratą? Psichoterapeutės komentaras.


Toli nuo šeimos, kitoje šalyje jauna mergina, pavadinkim ją Asta, susilaukė mergaitės. Neplanuotai, nelauktai.  Negalvojo, nepasisaugojo, atsitiko. O gal pasąmonėje norėjo prie savęs pririšti patikusį vaikiną. O gal norėjo pati sau įrodyti savo vertę, kad kažkas ją myli, jos nori. Kas ten žino, bet faktas lieka vienas – mergina tapo mama. Skaitykite toliau...

Atsiprašau. Atleisk man. Ačiū Tau. Myliu Tave.


Vakar youtube žiūrėjau video su tėvu Stanislovu. Kokia šviesi siela! Nors jis apie save taip negalvoja, ir kalba, ir bendrauja labai paprastai. Tačiau jis ant nieko nepyksta. Nors ir mėgsta paburnoti, visi žmonės jam mieli, geri.  Visko jam užtenka. Jis dėkoja už obuolį, kurį obelis jam taip nori duoti, už bulvę, kuri dėl jo užaugo, buvo iškasta, nuskusta ir išvirta. Skaitykite toliau...

Monika Budinaitė “Selfų slėnis”


Seniai norėjau perskaityti šią knygą. Todėl labai apsidžiaugiau, kai Monika sutiko su manimi pasikalbėti Rašytojų istorijoms (pokalbį su autore galite pamatyt čia) ir netgi apsikeisti savo knygomis.

Taigi, pagaliau turėjau šią knygą rankose ir ne bet kokią, o tiesiai iš autorės rankų, su anotacija. Skaitykite toliau...

Apie santykius su vertybėmis


“Nurovė stogą”: vienas video, kurį užtikau FB 1000 istorijų su Sauliumi Bagdonu. Romualdas Mačiulis pasakojo apie vertybes. Iš pirmo žvilgsnio – nieko ypatingo, pagalvojau. Taigi aišku, kokios tos vertybės – meilė, laimė, sveikata, ką čia dar klausyti.

Tačiau dėmesį patraukė Romualdo charizma, paskui įtraukė įdomus pasakojimas, vėliau jo asmeninė istorija, o dar vėliau – “nurovė stogą” nuo to, KĄ jis pasakė. Skaitykite toliau...

Man netrūksta žmonių kai yra feisbukas

Šis straipsnis publikuotas 15min.lt


Yra aštuoni pagrindiniai emociniai žmogaus poreikiai.

Tai:

      • Saugumas
      • Įvairovė
      • Svarbumas
      • Meilė ir ryšys
      • Augimas
      • Dalinimasis
      • Laisvė
      • Poilsis

Pabandysiu pasiaiškinti, kaip man dirbant namuose mėgstamą darbą pasiseka VIRTUALIAI patenkinti visus šiuos žmogiškuosius poreikius.

Užtikrintumas

Mano darbas yra prie kompiuterio.  Skaitykite toliau...

Kaip aš tapau žmogumi, kuris prisimena savo praeitus gyvenimus.


Pradžioje buvo mintis.

Atėjo mintis, kad norėčiau prisiminti. Prisiminti ką nors, ką esu pamiršusi. Ką nors apie save. Kas aš esu iš tikrųjų, ką patyriau? Juk visa išgyventa patirtis niekur nedingsta, ji tik nusėda pasąmonės kloduose ir veikia mus, tiek kūną, tiek dvasią. Skaitykite toliau...

Laimė yra ryšys


Jei manęs kas nors paklaustų,

Kas yra laimė?

Dabar,

Kai praėjo tiek laiko.

Laiko, kai ieškojau. Mokiausi. Ne, ne laimės. Ne laiminga mokiausi būti.

Nes ir taip esu.

Ieškojau, kas yra laimė, kurią jaučiu.

Kaip ją įvardinti, kokį apibrėžimą jai nubrėžti?

Skaitykite toliau...

Atsikratyti sistemos savo galvoje.


Kai aš gimiau, mano mama bijojo paimti mane į rankas. Ne todėl, kad nemylėjo, bet todėl, kad ji buvo sistemos dalis. Sistemos, kurioje nebuvo gimdymo namuose. Sistema, o kartu ir mano mama pasipriešino, situacijos nepriėmė, pajuto didelę baimę ir atmetimą.

Taip, aš gimiau namuose.  Skaitykite toliau...

Diena be prievartos


Dideliame darbų, reikalų ir minčių tempe kartais ateina diena, kai viskas griūna. Konfliktai, nesėkmės, gedimai, avarijos, lūžiai. Tokia diena neišvengiamai ateina tada, kai prieš tai nebuvo daroma jokia emocijų ir minčių higiena.

Žinau aš ir jūs žinote, apie ką šneku. Ir man ir visiems teko vieną ar kelias tokias išgyventi. Skaitykite toliau...

Kreivų veidrodžių karalystė


Kiekvienas žmogus gimsta su dideliu minčių spiečiumi virš galvos.

Tarsi debesis, minčių spiečius auga ir tirštėja augant ir stiprėjant žmogaus kūnui. Mintys juda, pinasi, neduoda ramybės, visą laiką raizgosi smegenyse, užima visą sąmoningą ir netgi nesąmoningą žmogaus laiką. Nei vienos akimirkos be minčių. Skaitykite toliau...

Irena Buivydaitė “Tikros ir netikros seserys”


Šią knygą man padovanojo pati autorė, po to, kai prisipažinau neskaičiusi nei vienos jos knygos. Ji nei kiek dėl to nenustebo, neįsižeidė, o tiesiog ėmė ir padovanojo bei dedikavo dvi savo knygas.

Mes susipažinome jos namuose Alytuje, kai aš paprašiau jos duoti interviu rašytojų istorijoms (Irenos Buivydaitės ir visas kitas rašytojų istorijas galite rasti Rasa Sagė youtube kanale). Skaitykite toliau...

Kaip mes gyvename ir kaip mes mirštame.


Šiandien Vėlinės. Pilnos gatvės mašinų, vežančių žvakeles, vainikus, gėles, kurie nuguls ant kažkieno, mirusio neseniai ar prieš daugelį metų, kapo. Pilni autobusai moterų ir vyrų, rimtai nusiteikusių, važiuojančių aplankyti savo mirusiųjų artimųjų. Ruduo, iš lėto apmirštanti gamta, antrinanti šios dienos melodijai. Skaitykite toliau...

LLLL: kas mes ir ko mes siekiame.

Gyvenimas yra žaidimas. Paeini vieną ėjimą, po jo seka kitas, dar įdomesnis.

Kartą dariau savo knygos pristatymą Kaune, Vagos knygyne Megoje. Pristatymui viskas buvo pasiruošta kaip ir visada – išsiuntinėti pakvietimai, atspausdinti plakatai, sukurtas įvykis. Turėjau sėdėti knygyno viduryje, aplinkui mane buvo sustatytos kėdės. Skaitykite toliau...

Du banginiai, kurie nukreipia visus mano gyvenimo sprendimus.


Kartą įsijungiau youtube. Man tikslas buvo paieškoti pokalbių su rašytojais. Jų man prireikė todėl, kad rašiau-rašiau-rašiau ir kai esi vienas ir vienas su savo darbu, kartais labai norisi pamatyti tokius pačius, kaip ir tu. Ką jie galvoja, ką veikia, kaip kuria?.. Skaitykite toliau...

Metų knygos rinkimai 2018: už ką balsuoti?

 


Artėjant metų knygos rinkimams nusprendžiau perskaityti visas penkias nominuotas prozos knygas ir jas aprašyti.

Lengva nebuvo. Nei skaityti, nei tas knygas surasti. Buvo akimirkų, kai apskritai gailėjausi, kad pradėjau. Skaityti šias knygas nebuvo mano pasirinkimas. Mano pasirinkimas buvo skaityti nominuotas knygas, todėl pirmą kartą nuo mokyklos laikų turėjau skaityti ne tai, kas man patinka, bet turėjau vargti prie to, kas duota. Skaitykite toliau...

Gimtadienio noras: kad svajonės niekada neišsipildytų.


Parašiau ir pati išsigandau. Ar rimtai?

Nors ir baisu, visomis poromis jaučiu, kad tai rimta. Yra teisingas kelias – norėti, kad svajonės neišsipildytų.

Todėl, kad kai svajonės išsipildo, jų vietoje stoja tuštuma. Kai mes gauname viską, ko troškome, ir nebežinome, ko dar galėtume norėti, pasijuntame tušti. Skaitykite toliau...

Aidas Kelionis “Smėlynų vanduo”


Kai perskaičiau šią knygą, kelias dienas buvau įkritusi į meditacinį jos ritmą. Jaučiau gyvenimo pulsavimą, pasinėriau į apmąstymus ir aktyvų stebėjimą, kas vyksta aplinkui mane. Ypač tinka ją skaityti rudienį, kaip dabar.

Kai kas tai vadina nušvitimu.

Kaip ką bepavadintumėme, tai nekeičia reiškinio esmės. Skaitykite toliau...

Du geriausi gyvenimo sprendimai


Savo gyvenime iki šiol padariau du geriausius sprendimus:

Pirmas – atsisakiau alkoholio

Antras – atsisakiau televizijos

 

Atsisakyti alkoholio

Alkoholio atsisakiau labai paprastai ir ypač lengvai. Gal tai buvo laikas, kai jau buvau išgėrusi savo “dozę”? O gal man padėjo apvaizda, Dievas. Skaitykite toliau...

Atėjome į laikotarpį, kai viskas galima.


Nuskridome su vyru į Oslą, aplankyti draugės. Skridau su slapta mintimi nusipirkti ten ką nors nauja, kas dabar madinga Norvegijoje ir, galbūt, tuo rūbu išsiskirti Lietuvoje. Prieš dešimt metų buvau susižavėjusi suplėšytomis kelnėmis, kurias Norvegijoje vilkėjo kas antra mergina, tačiau Lietuvoje tokių dar nebuvo matyti. Skaitykite toliau...

Išorinė ir vidinė sėkmė


Išorinę sėkmę pasiekti yra sunku, tačiau vidinę dar sunkiau.

Išorinė sėkmė: Gražus, sveikas kūnas, pilna šeima, išpuoselėti namai, jauki aplinka, naujas automobilis, didelė sąskaita banke ir darbas, kuris patinka. O ko dar norėti? A, tiesa, atostogos kur panorėjus, vakarėliai iki paryčių, gražūs drabužiai ir daiktai, daug draugų… Na, dar galima pridėti populiarumą, žinomumą, įtaką ir gerą vardą visuomenėje. Skaitykite toliau...

Aš ir Tu PRIEŠ problemą


Kalbėjau su drauge. Ji skundėsi, kad jos kaimynė persisveria per tvorą ir rėkia, reikalaudama, kad draugė nutildytų vaiką. Kita kaimynė ateina ir priekaištauja, jog jie nenupjovė žolės, kuri gožia kažkokius krūmelius. Ir padarė išvadą: jei nori ko nors pasiekti, reikia daryti taip, kaip visi – kuo garsiau rėkti, tada visi bijo ir daugiau nelenda. Skaitykite toliau...

Aš esu tuštuma tuštumoje


Sapnavau, kad miriau.

Miriau ir ėmiau skristi. Tiesiog taip, paprastai, skridau ten, kur norėjau. Galėjau kontroliuoti ir kryptį, ir greitį.

Pirmiausia turėjau perskristi tunelį, arba kažką panašaus į tunelį, galbūt daugiau tai buvo koridorius, nelygiomis, išsikišusiomis sienomis, tarsi ola. Judėti į priekį, perkristi turėjau todėl, kad jame nieko nebuvo, jis buvo tuščias, tarsi pereinamas objektas, kuriame nepasiliekama. Skaitykite toliau...

Simonas. Žmogus su šuneliu


    378 puslapiai kupini aukso. Tačiau ne visiems.
    Jau praėjo dvi savaitės, kai perskaičiau šią knygą. Nusipirkau ją iš pačio Simono, jis išleido ją pats ir platina tik vienoje ar dviejose vietose. Nepatingėjau nuvažiuoti prie jo namų ir pamatyti ir jį ir jo šunelį “gyvus”.
Skaitykite toliau...

Sakartvelas: meilė per penkias dienas.


Jeigu vaikas, gimęs kur nors Sakartvele, ten užaugęs ir nematęs nieko daugiau nei įprastą, priimtiną ir savą vietinį gyvenimo būdą atvyktų kur nors į Norvegiją, Olandiją, ar net Lietuvą, pavyzdžiui, kad ir į Druskininkus, gautų tikrą kultūrinį šoką.

Kaip viskas gali būti lygu, vientisa, sujungta, organizuota, apgalvota, traškėti švara, netgi sterilumu?! Skaitykite toliau...

Kiek kainuoja būti menininku.


Dažnai klausdavau savęs: kodėl žmonės nekuria?

Juk tai taip nuostabu. Viena draugė kažkada rašė puikius eilėraščius, kita muzikavo, trečia tapė. Joms labai patinka tai daryti, tačiau… “nebeturi tam laiko”. Tai yra įprastas pasiteisinimas. Tačiau tik dabar supratau, kad menas turi kainą. Skaitykite toliau...

Tikrasis Lietuvos perlas – Druskininkai

Šis straipsnis publikuotas “Mano Druskininkai”


Štai, aš ir vėl Druskininkuose. Nuo to laiko, kai tėvas čia nusipirko seną apleistą butą, jau negaliu suskaičiuoti, kelintą kartą. Ką čia veikiu? Dažniausiai – ilsiuosi. Kartą atvažiavau rašymo sesijos, padirbėjau iš peties – parašiau net 50 puslapių naujos knygos. Skaitykite toliau...

Lauren Groff. Moiros ir Furijos


Ką reiškia gera knyga. Nors perskaičiau per dvi dienas (447 puslapiai!) nes negalėjau atsitraukti, tikrai negalvojau apie ją rašyti. Perskaičiau, pagalvojau – na ir kas? Eilinė išgalvota istorija. Ir ėmiausi skaityti kitas, eilėje laukia daug knygų.

Tačiau. Gera knyga reiškia, kad norom nenorom pagauni save apie ją galvojant. Skaitykite toliau...

Kaip įdomiai bendrauti su žmogumi, kuris erzina.


Beveik viskas, kas mane anksčiau erzino, nebeerzina. Beveik viskas, kas man anksčiau nepatiko, patinka. Viskas, dėl ko anksčiau man norėjosi kovoti, nebesinori.

Kas atsitiko?

Labai gera šio pokyčio iliustracija galėtų būti mano pokalbis su anyta iki pirmos valandos nakties. Pokalbis dviese, SAVO NORU. Skaitykite toliau...

Tyla ir vienatvė Druskininkuose.


Tyla. Lietus varva už lango, tyliai, ūžia senas šaldytuvas. Klaviatūros tuksenimas, tolimas griaustinis. Negirdimas, bet numanomas kraujo ūžesys arterijose. Šlapias automobilio gaudesys. Spengianti ausyse tamsa. Mintys.

Mintys sunkios, jų daug. “Man reikia” – ten visada. Man reikia…ko? Kažką padaryti, kažką atlikti. Skaitykite toliau...

Konkordija Antarova “Du gyvenimai”


Skaitau nuostabią knygą ir vis labiau noriu apie ją parašyti. Skaitau jau seniai, nes knyga stora, virš 1000 puslapių. Parašyta smulkiu šriftu, prastu stiliumi, skaitant tikrai yra prie ko padirbėti. Tačiau ji man duoda tiek daug gerų minčių, emocijų, susimąstymo ir išvadų apie savo pačios gyvenimą, kad dar kartą sau įrodau – gera knyga nebūtinai yra GERAI PARAŠYTA knyga. Skaitykite toliau...

Apie santykius su gėriu ir blogiu, tiesa ir melu.


Visą gyvenimą, kiek save pamenu, ieškojau atsakymų į klausimą: KODĖL.

Ir rasdavau. Būdavo etapų, kai viską žinojau, viską visiems galėjau paaiškinti. Tačiau nepamiršiu tos tuštumos ir beprasmybės jausmo, kai visas mano “žinojimas” staiga sugriūdavo tarsi kortų kaladė ir vėl likdavau prie susikilusios geldos…

Pirmą kartą tą jausmą išgyvenau kai man buvo gal 15 metų. Skaitykite toliau...

Koks yra tavo noras?

 


Dekartas sakė: “Mąstau, vadinasi esu”, o išminčiai sako: “Noriu, vadinasi gyvenu.”

Visi nori gyventi. Visi nori būti mylimi. Visi nori būti laimingi. Nieko naujo nepasakiau, ar ne? Tačiau šiame straipsnyje svarbiausi bus ne “gyventi”, “mylimi” ar “laimingi”, o “visi nori”. Skaitykite toliau...

Problema: laikina, siaura, niekas nekaltas

Kai važiavau į mokyklas kalbėti su vaikais apie patyčias, sukūriau tokią formulę:

PROBLEMA 

Laikina

Siaura

Niekas nekaltas

Tačiau dabar matau, kad ši formulė tinka ne tik patyčioms, bet ir bet kokioms problemoms spręsti. Nes juk problemos sprendimas yra vienoks ar kitoks požiūris į ją. Skaitykite toliau...

Džiaugsminga tuštuma


Mano gyvenimas – tarsi sluoksniuotas pyragas. Visko jame yra ir visi sluoksniai skanūs. Karamelė, šokoladas, ledai, uogienė, biskvitas. Aguonos, džiovinti vaisiai, riešutai. Plakta grietinėlė, želė, kremas. Visi skoniai nuostabūs, o jų visuma priklauso nuo to, kokia proga ir kokia nuotaika tą pyragą tenka valgyti. Skaitykite toliau...

Apie santykius su miegu.


“Half of the time we’re gone, but we don’t know where” dainuoja Simon ir Garfunkel.

Kiekvieną vakarą mištame iš nuovargio, kiekvieną rytą atgyjame iš naujo.

Nėra pasaulyje žmogaus, kuris nevalgytų, negertų, nejaustų dienos – nakties ritmo, nemiegotų.

Visi mes esame įkalinti šio ritmo, taip pat kaip ir įkalinti savo kūnuose. Skaitykite toliau...

5 vaikystės traumos: kaip jas išsigydyti


Visi turi gilesnių ar mažesnių vaikystės žaizdų. Šios žaizdos formuoja visą žmogaus gyvenimą, taip pat atsispindi kūne. Vaikystės žaizdas mes atsinešame jau gimdami ir mūsų tėvai jas aktyvuoja. Vienas žmogus toje pačioje situacijoje aktyvuojasi vieną vaikystės žaizdą, su kuria paskui gyvena, kitą – kitas. Skaitykite toliau...

Viskas gali būti išspręsta neįdedant labai daug pastangų.


Vakar pabaigiau skaityti knygą Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai”. Ji laimėjo Nobelio literatūros premiją ir yra parašyta žmogaus, kuris pripažįstamas kaip talentingas ir labai įdomus rašytojas. Skaičiau negalėdama atsitraukti, tačiau negalėjau į knygą nežiūrėti profesionaliu žvilgsniu. Mačiau ir trūkumų. Loginių neatitikimų arba neišvystytos intrigos. Skaitykite toliau...

Gabija Grušaitė. Stasys Šaltoka


Dabar retai kada aprašau knygas, nors skaitau tikrai daug. Tačiau šią knygą, pajutau, kad turiu aprašyti. Tiksliau, noriu:)

Taigi.

Trys draugai, turintys viską: pinigus ir malonumus (naujasis rusas Aleksas), sekėjų būrį ir įgūdžius (lietuvis Stasys), idėjas ir kūrybiškumą (britas Kenis). Visi trys kartu jie turėjo viską, ko, atrodo, gali trokšti jaunas, šiuolaikinis žmogus. Skaitykite toliau...

Mėgstu ar noriu?


Labai svarbu gyvenime atskirti tai, ką aš MĖGSTU nuo to, ko NORIU.

O tai yra ne tas pats. Labai dažnai tai, ko aš noriu, su tuo, ką aš mėgstu, nesutampa.

O kai nesutampa – automatiškai atsiranda vidinis konfliktas. Tarsi noriu, bet nemėgstu. Skaitykite toliau...

Kaip įprasminti GYVENIMĄ?


Šiandien buvo labai gražu. Vakarieniavome Ikėjoje ir negalėjau atsistebėti, kokie gražūs aplinkui mane žmonės. Kur tik pažvelgiau, visur vien grožis, tiek moterų, tiek vyrų. Norėjosi žiūrėti ir žiūrėti. Nemandagu, aišku. Tačiau negalėjau atsigėrėti. Sėdintis dešinėje, kairėj, prie lango, už mūsų… Ateinantys ir nueinantys, praeinantys ar šalia prisėdantys. Skaitykite toliau...

Knygos, kurios pakeitė mano gyvenimą


Yra daug gerų knygų. Tačiau ne visos perskaitytos knygos palieka antspaudą visam gyvenimui. Tokių aš turiu 12 (simboliškas skaičius, ar ne?).

Visos šios knygos į mano rankas pakliuvo netikėtai. Beveik visų aš pati nepirkau ir neieškojau. Netgi nežinojau, kad jos egzistuoja. Skaitykite toliau...

Apie romantiškus santykius


Romantiški santykiai yra santykių piramidės viršūnėje. Jie remiasi santykiais su savimi ir santykiais su aplinka ir kitais žmonėmis. Neturint gerų santykių su savimi ir keturiais rankos pirštais – keturiais artimiausiais žmonėmis – romantiški santykiai taip neturės tvirto pagrindo.

Piramidės viršūnę sudaro taisyklingas trikampis – dieviškumo ženklas. Skaitykite toliau...

Apie santykius su aplinka ir kitais žmonėmis


Santykiai su aplinka ir kitais žmonėmis yra antras piramidės laiptelis. Jų negaliu kurti neturėdama tvirto pagrindo – santykių su savimi.

Viskas atvirkščiai

Šiuo metu pradėjau naują projektą. Darau su žmonėmis, kurie nori susipažinti, interviu ir ten yra vienas klausimas, kuris skamba taip: Jei atsibustumėte ryte, įgavę vieną savybę, gebėjimą ar talentą, kurio neturėjote, ką pasirinktumėte? Skaitykite toliau...

Apie santykius su savimi


Santykių piramidės pagrindas: santykiai su savimi.

Pirmas susidūrimas su savimi man įvyko, turbūt, kaip ir kiekvienam vaikui – kai ėmiau suvokti, kad tai “aš”. Man buvo apie trejus. Stovėjau prie veidrodžio ir žvelgiau į save su nuostaba – tai “aš”?

Antras savęs suvokimas buvo baisus ir tragiškas. Skaitykite toliau...

Apie santykius su atostogomis


Konfucijus sakė: „Pasirink mėgstamą darbą ir tau niekada nebereikės dirbti“. O jei nereikės dirbti, tai nereikės ir atostogų. Ir tai yra tiesa. Kai žmogus dega aistra savo darbui, atostogų jam nereikia. Jis nenori ilsėtis, nes neeikvoja savo energijos, bet ją generuoja – darydamas tai, kam jaučia trauką. Skaitykite toliau...

Apie santykius su laiku


Mes gyvename suspausto laiko zonoje. Tarsi narai, panirę į vandenį. Kiekvienas turime po oro balioną, iš kurio kvėpuojame. Kvėpuojame suspaustą orą, kuris pasibaigs. Tada teks kilti į paviršių ir kvėpuoti laisvai.

Mūsų laikas, suspaustas į sekundes, atitinka širdies dūžių skaičių. Viena sekundė – vienas ramios širdies dūžis. Skaitykite toliau...

Kodėl aš rašau


Važiavau iš Kauno po skaitytos paskaitos apie santykius ir susimąsčiau: o kodėl aš rašau?

Taip iš esmės, nieko nuo savęs neslėpdama, juk esu viena, tik aš, kelias ir mašina, paklausiau savęs: ei, Rasa, pasakyk nuoširdžiai, kodėl tu rašai? Koks būtų idealus scenarijus, kuris galėtų ištikti tavo knygą? Skaitykite toliau...

Santykiuose svarbiausia yra ramybė.


Jei pasaulyje nebūtų žmonių, jis būtų tik balta tuščia vieta. Jame nieko nebūtų. Greičiausiai nebūtų ir pačio pasaulio, nes nebūtų kam į jį žiūrėti. Objektas keičia savo savybes nuo to, kaip stebėtojas jį stebi (atsiminkite eksperimentą su vandens molekulėmis).

Pasaulį kuria kiekvienas žmogus. Skaitykite toliau...

Apie santykius su GAUSA gyvenime


Parašė man per feisbuką žurnalistė iš televizijos laidos “Stilius”. Ji nori paimti iš manęs interviu ir padaryti apie mane reportažą. Kodėl? Klausiu. Juk aš nieko ypatingo gyvenime nepasiekiau, niekuo nepasižymėjau, o tai, kad parašiau knygą…knygas dabar rašo visi. Parašyti knygą yra taip pat nebeegzotiška, kaip keliauti ar išvažiuoti pagyventi  kur nors kitame pasaulio gale. Skaitykite toliau...

7 valandos ir 500 eurų tarp žiemos ir vasaros

Šis straipsnis publikuotas 15 min.lt Pasaulis kišenėje


Šarm el Šeichas, 10 dienų, viskas įskaičiuota

Kelionės pradžia buvo kaip ir daugumos kelionių pradžia. Mažai miegota naktis, sausos akys, nuovargis, mieguistumas. Ilgai lauktos eilės prie bagažo registracijos, patikros, įlaipinimo. Milžiniška suma (8 eurai) už keturis buteliukus vandens oro uoste. Skaitykite toliau...

Apie santykius su smurtu


Sėdžiu aš viešbučio vestibiulyje Egipte ir rašau. Pro langą matau palmes, jų lapai švelniai linguoja nuo vėjo. Šviečia saulė, tingiai šilta.

Visiška idilė, išskyrus tai, kad visai šalia manęs ginkluota apsauga, pasiruošusi žudyti. Egipte buvo neramu, todėl dabar jie pasiruošę. Jie gins savo pajamas (turistus) smurtu. Skaitykite toliau...

Apie Tolstojų: santykiai su didybe ir kasdienybe


Ką tik baigiau skaityti originalius Levo Tolstojaus dienoraščius.

Nuorodą (ačiū Simonui) galite rasti čia:

Buvo labai įdomu. Jis gyveno daugiau nei prieš 100 metų ir kasdien, visą gyvenimą rašė dienoraštį. Mirė būdamas 82-jų. Toks ilgas amžius tais laikais, kai žmonės mirdavo nuo peršalimo, nebuvo įprastas dalykas. Skaitykite toliau...

Pažadas


Ji turėjo kažką, kas domino kitus. Laikė tai savo rankose. Iš kur tai gavo, ji nežinojo, nes nežinojo, kad apskritai tai turi.

Kai buvo maža, ją pamatę visi stebėdavosi. Dažnai prie jų su mama prieidavo vyrai ir moterys, kalbindavo. Jauni ir seni. Skaitykite toliau...

Apie pažintis sąmoningiems žmonėms

Kai tik pradėjau rašyti, pirmoji mane pastebėjo rašytoja Luana Mas. Ne tik pastebėjo, bet ir pakvietė prisijungti prie rašytojų komandos žurnale “Baltas kambarys”.  

Tai buvo kažkas TOKIO. Negaliu apsakyti savo džiaugsmo. Juk niekas niekur manęs nekvietė ir niekas mano ne/tekstų neskaitė. Skaitykite toliau...

Apie santykius su pagalba. Arba: padėti ar nepadėti?


Visai neseniai susidūriau su tokia situacija. Šešių mergaičių mama, jauniausiajai pusė metukų, vyriausiajai šešiolika, gyvena kaiminystėje, socaliniame bute, kuriame nėra nei vandens, nei kanalizacijos. Prašo visokeriopos pagalbos: rūbų, batų, maisto, vaistų mergaitėms (ne jos dažnai sega kvėpavimo ligomis), baldų, technikos (nėra skalbimo mašinos), malkų. Skaitykite toliau...

Kalėdos vaiko akimis

“Tamsa, kurioje jaučiatės pasiklydę, yra jus saugančio Dievo sparnų šėšėlis.”

Prieš metus per šv. Kalėdas lankiausi bažnyčioje. Atsistojau pačiame priekyje, bažnyčia pilna, aplinkui daug vaikų. Ėmiau galvoti, kad galėjau pasiimti ir savąją. Nejučia nusikėliau mintimis į savo trimetės galvą ir ėmiau įsivaizduoti, kaip jai viskas čia atrodytų. Skaitykite toliau...

Geri laikai


Jauna moteris piktai pažiūrėjo. To čia dar betrūko. Seniai jau nebuvo to girdėjusi, juk daugiau nei dvidešimt metų praėjo. Anksčiau būdavo, kad kirpykloje jos pasiginčydavo. Bet dabar jau seniai. Visos aršiausios senų laikų gynėjos po truputį ištirpo.

Dar ne sena, apie penkiasdešimt. Skaitykite toliau...

Pilvas.

Televizoriuje mirgėjo blizgančios šokėjų suknelės ir švysčiojo bateliai. Ji sėdėjo ant sofos, rankomis apsikabinusi  pilvą. Pertraukėlė. Tuoj reikės gaminti vakarienę. Šeimyna netrukus grįš, o ir sūnus skambino, kad atvažiuos su draugu.

Po pusvalandžio atsistojo ir atkišusi pilvą, tarsi jame vis dar kažkas augtų, nuėjo į virtuvę. Skaitykite toliau...

Per ilgas gyvenimas.

Pasibaigus rytinėms mišioms per Marijos radiją, ji lėtai nuleido sunkias kojas ant žemės. Viena ranka susigrabaliojo lazdos rankeną ir tvirtai į ją įsikibo, kita atsirėmė į stalą. Ėmė bruzdėti, kad atsistotų. Iš pirmojo bandymo nepavyko, pailsėjo, pabandė dar sykį.  Paskui dar du kartus, kol sukandusi dantis atsistojo. Skaitykite toliau...

Mama.

Šaltis kilo iš jos vidaus. Sėdėdama karštą vasaros dieną terasoje ji jautė, kaip jos kepenys, širdis, plaučiai, gimda stingsta, kietėja ir įsitempia nuo iš kažkur giliai giliai, iš ten, kur neprasmunka joks šviesos spindulėlis, besiskverbiančio šalčio. Įsitempę, visas poras šalčiui uždarę organai iš visų jėgų stūmė jį toliau, į išorę, ir šiurpas net ir karštą vasaros dieną šiaušė jos odą. Skaitykite toliau...

Fatima.

Šiandien  tėvelio paklausiau, kur mano mama. Nepraėjo nei sekundė, kai pasijutau skriejanti per visą virtuvę ir stipriai atsitrenkiau į spintelę. Žandas ir dabar degte dega, o ranką taip skauda, kad nebegaliu pakelti. Per ašaras nieko nematau. Nieko, dar turėsiu laiko nusiraminti. Skaitykite toliau...

Sūnus.

Jis žiūrėjo į mamą neatitraukdamas akių. Nebuvo jos pasiilgęs, ne, nes jis pasiilgdavo tik auklės, kuri sekmadienį turėjo laisvą dieną. Sekmadienį jis būdavo su tėčiu. Kartais pasiilgdavo ir jo, bet retai, nes jis atsirasdavo jo gyvenime reguliariai, jau priprato jo nepasiilgti. Skaitykite toliau...

Gėlėta suknelė.

Mačiau tik jos nugarą. Stangrią ir aptakią, aptemptą gėlėta medžiaga su petnešėlėmis. Plaukai, vos vos siekiantys pečius, nuo liemens žemyn krentančios gėlių klostės. Drugelis, prisirpęs saulėje. Šviesos, saulės, šilumos ir laimės nuojautos ambasadorė. Jaunystės, svaigstančios nuo savo pačios aromato, simbolis. Žaibu, tiesiai į širdį,  trenkiantis grožis. Skaitykite toliau...

Moteris.

Ji mechaniškai atsirakino buto duris, taip pat, kaip ir tūkstančius kartų iki tol. Mažame tamsiame prieškambaryje mėtėsi jos pilkas švarkas ir suglamžytas plastmasinis  maišelis, kuriuos ji paliko ryte, prieš išeidama į darbą. Net nežvilgtelėjusi, ji nusiavė batus ir paspyrė juos po suoleliu. Skaitykite toliau...

Kasininkė.

Reikia suvaldyti rankas, kad nedrebėtų. Jaučiuosi siaubingai,  tikiuosi, viršininkė nepastebės. Ir reikėjo  vakar tiek prisigerti, gi žinojau, kad šiandien į darbą. Nors man tai visada į darbą, kai kitiems išeiginė. Norisi gi atsipalaiduoti. Bet vakar tai mes nutrūkom… Kiek išgėrėm dviese?.. Skaitykite toliau...

Geras aptarnavimas.

Jis juda po valgančiųjų salę tarsi prisuktas robotas. Visi jo žingsniai vienodai dideli, milžiniškas pėdas jis stato šiek tiek sulenktomis kojomis, amortizuodamas. Sustingusius pečius, tarsi ant jų būtų uždėtas visas pasaulio sielvartas, slegia dar ir didelė galva, aktyviai judanti ant raumeningo kaklo. Skaitykite toliau...

Slaptas gyvenimas.

Vienas aukščiau už kitą šokinėjacžali burbuliukai.  Atsargesni laižo smulkias turkiškas plyteles, labiau padūkę – garma į grotelių bedugnę. Virš  burbuliuojančios ir garuojančios peklos kaba olos imitacija iš kurios svyra dirbtiniai palmių lapai ir pageltę nuo menamo karščio vijokliai. Žalios mirksinčios lempučių švieselės šokinėja ant šlapių viršugalvių ir tik įsivaizduoti gali tame milžiniškame verdančiame katile paskendusius kūnus. Skaitykite toliau...

Grandinėlė

 Kristupai, žiūrėk, ką aš turiu! Nori žaisti piratus?  ŪŪŪŪŪ, aš juodoji piratė, tolumoje matau lobių salą! Greitai greitai, bėk paskui mane, ten lobių sala! Na, ko gi tu nebėgi?… Tėveli, brolis vėl pasislėpė už užuolaidos ir nenori išlįsti!

‒ Kristupai, lįsk iš ten. Skaitykite toliau...

Apie santykius su krize kūryboje.

Na ką, gi. Ir į mano kiemą atėjo krizė. Nebesikeliu ryte, nebeinu su lazdomis. Vėl valgau cukrų. Jaučiu beprasmybę, tuštumą, nepasitikėjimą savo planais ir idėjomis.  

Kai dar vis keldavausi ir eidavau rytais į tamsą, gąsdinau žmones. Kiekvieną kartą jaučiau mane apsupančią jų baimės energiją. Skaitykite toliau...

Kaip išmokti rašyti

Pro klasės langą mačiau, kaip vėjo gūsiai lauke nešioja šaltą lietų, kaip dreba šlapi klevų lapai. Šiandieną pamoka bus sutrumpinta ir be penkiolikos keturios aš jau būsiu rūbinėje. Skubėsiu apsirengti paltą, užsimesti ant pečių kuprinę ir pagaliau ištrūkti į laisvę. Namie nieko nėra, sesė dar mokykloje, o tėvai grįš tik septintą. Skaitykite toliau...

Apie santykius su PRASME arba: viskas atvirkščiai.

Ar esate kada nors savęs klausę: kokia mano gyvenimo prasmė?

Kokia viso to prasmė? Kokia mano kančios prasmė? Kam visa tai? Kodėl aš jaučiu tą beprasmybę, tą egzistencinį vakuumą? Kas aš esu ir kur einu? Ir pagrindinis klausimas: kodėl?…

Aš dažnai savęs to klausiu. Skaitykite toliau...

Kęstutis Navakas “Vyno kopija” arba – pramiegojai istorinį mūšį: na ir kas?

Perskaičiusi jo lagaminus pajutau tą patį, ką ir perskaičiusi kelis puslapius “Vyno kopijos”. Vienybę su autoriumi. Ne susitapatinimą, bet vienybę. Pajautimą, kad jis yra žmogus, tiesiog žmogus žmogiškąja prasme. Žmogus. Ne poza, ne kaukė, ne postulatas. Žmogus, panašus į mane ir labai skirtingas. Skaitykite toliau...

Rašytoja Rūta Mataitytė: Myliu savo istorijas ir noriu, kad skaitytojai jas pamiltų.

Keturis romanus išleidusi rašytoja RŪTA MATAITYTĖ maloniai sutiko atsakyti į mano klausimus apie tai, ką jai reiškia būti rašytoja, koks jausmas yra išleisti savo pirmąją knygą, iš kur kyla idėjos sekančioms knygoms, kiek Rūtos kūriniuose yra jos pačios gyvenimo istorijos ir be abejo, ko jos kūrybą jau pamėgę skaitytojai gali laukti toliau! Skaitykite toliau...

Jolita Herlyn “Trys mano vieninteliai”

Tai pirmoji Jolitos Herlyn knyga, parašyta po to, kai jos vyras paklausė: “O ką tu žadi nuveikti per artimiausius 20 metų?”. Tai nebuvo švelnus klausimas, todėl moteris supyko, atsisėdo ir parašė romaną, kuris iš karto pakliuvo į skaitomiausių dešimtukus.

 Atrodo, kaip paprasta. Skaitykite toliau...

Laura Sintija Černiauskaitė “Kvėpavimas į marmurą”

Sako, literatūra turi atspindėti gyvenimą. Tas tiesa, nes žmonės rašo apie tai, ką išgyvena, apie ką mąsto, svajoja. Tačiau manęs ramybėje nepalieka klausimas: ar verta? Ar verta rašyti, rašyti ir rašyti apie traumas, kurias, galbūt, pats išgyvenai? O dar blogiau – susikūrei? Skaitykite toliau...

Po 60 metų veide išryškėja…žmogaus siela.

Ilgai žiūrėjau į vieną giminės susitikimo nuotrauką. Septyniasdešimtmečio proga susirinko jubiliato seserys, broliai, jų vyrai ir žmonos, vaikai ir anūkai. Žiūrint į jaunų žmonių veidus sunku ką nors įžiūrėti. Jauni puikiai slepiasi po šypsenomis, šukuosenomis, makiažais. Tačiau senų žmonių veidai gražiausi. Skaitykite toliau...

Žmonės, įklimpę savo rūpesčiuose.

Gyvenimas…

Atvažiavo manęs aplankyti pusseserė. Ilgai nesimatėme. Nors aštuonerius metus kiekvieną mėnesį skraidė į Vilniaus oro uostą, bet užsukti nepavyko, nors, kaip pati sakė, labai norėjo. Norėjo, bet neatvažiavo.

 

Paklausiau jos: tai ką gi veiki, kai grįžti? Kodėl negali atvažiuoti?

Sako: ai, visokie reikalai…labai visko daug…

O ko daug? Skaitykite toliau...

Laimingi tie, kurie žino.

Ką tik išklausiau interviu su žinoma žurnaliste. Tiek ji, tiek kelios kitos žurnalistės, su kuriomis teko bendrauti, sakė tą patį: žurnalisto darbas yra surasti problemas, surinki apie jas informaciją ir pateikti ją visuomenei suprantamu būdu. Suprantamu ir patraukliu būdu, nes jei nebus skaitytojų, nebus ir reklamos, o jei nebus reklamos, nebus ir leidinio, portalo ar televizijos. Skaitykite toliau...

Dovilė Štuikienė, Ramunė Šuščevičiūtė “Prabudimai. Gydančios istorijos”

Tikriems žmonėms viskas yra tikra.

Dovilei tikros yra kitų žmonių istorijos. Kalbėdama apie save ji nuolat balansuoja tarp to, kas galėjo būti, bet nebuvo. Jos gyvenimą lydi “beveik”. Beveik paskendau, beveik susirgau, beveik buvau nevaisinga, beveik nepraradau vaikų. Beveik. Jos gyvenimui vykstant ant bedugnės krašto, atspirtis ir tvirtas pagrindas po kojomis tampa kitų žmonių gyvenimai. Skaitykite toliau...

Lengviausia nedaryti nieko.

Dalinuosi tekstu, rašytu prieš 4 metus. Tada uždaviau Visatai “užsakymą” išleisti knygą ir tapti tikra rašytoja.

Laimingi žmonės tie, kuriems nosies krapštymas yra maloniausias užsiėmimas.

Įkiši pirštą… pasukioji… o!, kažkas užkibo. Ištrauki, apžiūri, nuvalai. Sekantis… Ir taip tol, kol ten tikrai nieko nebėra, nors ir tai ne bėda, nes neilgam – dar truputį pagulėjus ant sofos, nosyje vėl atsiranda „lobių“. Skaitykite toliau...

Laimingi žmonės keliauja dviračiais pristatymas Žinijoje. Arba – laimės paslaptis.

Norisi verkti.

Nesupraskite manęs neteisingai, ne dėl to kad bloga, bet dėl to kad gera.

Kai ruošiausi savo pirmosios knygos pirmajam pristatymui jaučiausi visiškai rami. Tai buvo ir keista ir nuostabu, nes nesu viešas žmogus, nesu išmokusi kalbėti publikai. Netgi atvirkščiai.

Skaitykite toliau...

Medžiaga tobulėjimui.

Medžiaga tobulėjimui yra problemos.

Kai kurie dalykai mums būna tiesiog nematomi. Mes galime praeiti pro juos tūkstantį kartų, mūsų akys netgi gali juos matyti, tačiau smegenys nepriima informacijos apie jų egzistavimą. Keista, ar ne? Ir ne todėl, kad mums tai nesvarbu, bet todėl, kad tiesiog, informacija yra mums užrakinta. Skaitykite toliau...

Kaip pakeisti kanalą savo galvoje. Kate Byron.

7 ryto, einu su savo lazdomis. Spaudžia šaltukas, bet viduje man šilta, jau sušilau nuo greito ėjimo. Nuostabus kontrastas – lauke šalta, o viduje šilta. Į veidą šviečia ką tik pabudusi rytinė saulė, žvyrkelio akmenukai gurgžda po lazdomis, šalikelėje linguoja geltonos gėlės, medžiai ir žolė. Skaitykite toliau...

Kodėl yra (ne) gerai taip, kaip yra.

Žinote, koks yra populiariausias žodis lietuvių kalboje?

“Ir”. O antrasis yra “jis”.  “Jis” kaltas. Jis turi ir pasikeisti, o ne aš.

Todėl, kad pats didžiausias iššūkis žmogaus gyvenime yra išdrįsti keistis.Dažniausiai mes juk norime, kad keistųsi kiti, o patys liktume tokie, kokie esame. Skaitykite toliau...

Kiekvienam reikia spyrio.

Nesvarbu, kas jūs esate. Nesvarbu, kiek jums metų, ką esate patyrę, susivokę savyje ar ne. Laimingi ar kenčiantys, mylintys ar vieniši, pasiturintys ar vargšai, sveiki ar sergantys. Nesvarbu, ką jūs mėgstate, kokia jūsų tautybė, profesija ar išsilavinimas. Yra dalykai, kurie bendri visiems žmonėms, tokie, kaip turėti kūną ir sielą, gimti ir mirti. Skaitykite toliau...

Apie išeitis iš beviltiškų situacijų.

Gruzinų pasakos motyvais 

Kartą gyveno karalius.

Jis buvo labai labai nelaimingas. Turėjo viską: aukso, žemes, tarnus, visi puolė jam po kojų, klausė kiekvieno jo žodžio, garbino jį ir jam patarnavo. Tačiau neseniai pasimirė jo mylima žmona ir paliko juos tik dviese su dukterimi, princese Sabu. Skaitykite toliau...

Išvesk savo šunelį pasivaikščioti

Eidama 21 dienos pokyčių programą aš kiekvieną dieną ėmiau keltis anksti ir eiti pasivaikščioti. Kur bebūčiau, kiek trumpai bemiegočiau, keliuosi ir pasiėmusi savo šiaurietiškas lazdas einu į lauką. Vilniuje, Druskininkuose, Miškiniškėse, Nemersetoje. Einu per lietų ar saulę; gatvėmis, palei ežerą, miško takeliais, pievomis, pušynais, pajūriu. Skaitykite toliau...

Apie santykius su meile.

Meilei reikia laiko užaugti.

Todėl labai svarbu yra aplinkybės. Galbūt jūs sutinkate dešimtis žmonių, kuriuos galėtumėte mylėti, tačiau aplinkybės neleidžia jūsų meilei užaugti. Todėl dažniausiai mylime tuos, kurie yra nuolat šalia, su kuriais dažnai matomės, bendraujame, dalinamės.

Įsivaizduokite sąrašą žmonių, kuriuos jūs mylite dabar. Skaitykite toliau...

Apie santykius su pirkiniais.

Kai perkame kokį nors daiktą, už jį mokame ne pinigais, o laiku. Savo gyvenimo laiku, kurį sugaišome tuos pinigus užsidirbdami.

Nepagalvojote?

Paradoksas yra tame, kad kai traukiame iš savo piniginės banknotus ar kortelę, už prekę mokame savo gyvenimo laiku, kurį atidavėme, kol tuos pinigus uždirbome, TAČIAU gyvenimo laiko už jokius pinigus niekas neparduoda. Skaitykite toliau...

Pats didžiausias iššūkis gyvenime – santykiai su kitais žmonėmis.

“Jei tiki, kad yra atstumas tarp tavęs ir kito žmogaus, tu esi beprotis,” parašyta knygoje “Course ant Miracles”.

Tai nėra paprasta knyga. Tai šiuolaikinis šventraštis, išleistas 1976 metais. Tai asmeninio tobulėjimo, vedančio į vidinę ramybę vadovas. Jis buvo padiktuotas moteriai, kuri nieko bendro neturėjo su dvasingumu. Skaitykite toliau...

LAIMĖ IR SĖKMĖ

Perskaičiau Feisbuke klausimą ir susimąsčiau.

Kaip sąveikauja laimė ir sėkmė? Juk ne visada sėkmę lydi laimė, o laimė taip pat ne visada vaikšto kartu su sėkme.

Kas yra sėkmė, o kas yra laimė?

Jei paklaustume bet kurio žmogaus:

“Ar tu esi laimingas?” Skaitykite toliau...

Apie santykius su atvirumu

Kas geriau: ar laužyti kito valią ir daryti kaip manai, kad yra geriausia, ar leisti pasirinkti ir leisti iškentėti savo pasirinkimo pasekmes?

Visos bėdos kyla iš to, kad žmonės nesikalba. Tiesiog, nesikalba. Tyli. Nesako to, ką galvoja, nesidalina problemomis. O paskui neišvengiamai ateina sprogimas, kuris nori nenori išdrasko viską aplinkui į skutelius. Skaitykite toliau...

Sena mergaitė.

Rita piktai ir skubiai kišo šaukštą sau į burną. Beveik nekramtydama rijo, kabino naują šaukštą ir vėl kišo į burną. Vaisių salotos buvo skanios, bet neatrodė, kad ji jaustų skonį. Priešingai, rodėsi, kad nori jas kuo greičiau sunaikinti, jų atsikratyti, tarsi įkalčio. Skaitykite toliau...

Santykių kaina.

Auksė Trinotienė sėdėjo palinkusi prie nešiojamojo kompiuterio ir pylė feisbukopostą. Pabaigusi šiek tiek atsitiesė ir nuleidusi juodai padažytas blakstienas, laukė komentarų. Nieko. Praėjo dešimt minučių, nei vieno. Net laiko ir tai, nei vieno.

Auksei Trinotienei sukilo pyktis. “Tai štai kaip visiems rūpi! Skaitykite toliau...

Laimės ašaros.

Girdžiu už nugaros pliuškenant jo irklus ir bandau pataikyti į ritmą su savaisiais.  Mes –  į ryškias liemenes įsmukę baidarininkai, susikūprinę po irklų našta. Jaučiu šlampančią sėdynę, vanduo šaltas, o Ūla tikrai srauni upė. Mums, kurie plaukia kartą per dvejus metus, ji – didelis iššūkis. Skaitykite toliau...

Mūsų minčių NEgalia.

Sėdžiu savo stovinčiame automobilyje, karšta. Kondicionierius neveikia, iki galo nuleistas langas taip pat neįleidžia nei truputėlio gaivos.  Jaučiu, kaip ima drėgti nugara ir gerklė džiūsta nuo troškulio. Eilė dar tokia ilga! Nei šešėlio, automobiliai išsirikiavę pačioje saulėkaitoje. Kitomis aplinkybėmis tai būtų dovana, pabūti saulėje, šilumoje, juk šiais metais dar gegužę snigo. Skaitykite toliau...

Apie santykius su gyvybe.

Yra skirtingi gyvėjimo būdai. Gyvėjimo iliuzija, kuri niekuo nepadeda nei sielai, nei kūnui, ir gyvėjimas, kai siela auga iš tikrųjų. Auga, auga ir užauga. O užaugus jai nebereikia mirti.

Vydūnas prieš beveik šimtą metų rašė: “Žmonės trokšta gyvybės”.

Rodos, kad viskas tuo ir pasakyta. Skaitykite toliau...

Raminta Stanaitytė-Česnulienė. Pabučiuok man…į šypseną.

Užbėgau į knygyną kelioms minutėms, tik peržvelgti knygas lietuvių autorių lentynoje. Kas parduodama, kas naujo, kas krenta į akis. Peržvelgiau viršelius, iš jų iš karto išsiskyrė raudonos šaldytuvo durelės ir užrašas “Pabučiuok man į šypseną”. Pavarčiau. Perskaičiau nugarėlę. Padėjau.

Kitą dieną vėl teko grįžti į tą patį prekybos centrą ir nors neplanavau, bet kojos pačios nunešė į knygyną. Skaitykite toliau...

MIESTAS KALNO PAPĖDĖJE

Kalno papėdėje, viename gražiame mieste gyveno broliai dvyniai Dvasilijus ir Kūnibalas Skausmai.  Šalia jų buvo įsikūręs jų pusbrolis Smurlas, o kitame name gyveno teta Mirtiesė.  

Broliai Skausmai labai mėgo lenktyniauti ir nuolat pykdavosi, kuris iš jų baisesnis. Jų barniai skambėdavo taip garsiai, kad girdėdavosi net kitame miesto gale. Skaitykite toliau...

Kelias į rojų

 

– Jūs kalvis?

Klausimas nuskambėjo taip netikėtai, kad kalvis Vasilijus net krūptelėjo. Bendrai paėmus, jis net negirdėjo, kad durys į kalvę būtų atsidariusios ir kažkas būtų įėjęs į vidų.

– Pasibelsti nereikia? – grubiai, supykęs ant savęs ir ant netikėto svečio, paklausė Vasilijus. Skaitykite toliau...

Apie santykius su Nepritekliumi.

Ar žinojote, kad Motina Teresė visą gyvenimą ieškojo Dievo ir JO NERADO?

Yra taip tamsu, kad nieko nematau – nei mintimis, nei protu, Dievo vieta mano sieloje tuščia.”

 “Manyje nėra Dievo – kai ilgesio skausmas tampa nepakeliamas, tiesiog ilgiuosi ir ilgiuosi Dievo ir tada pajuntu – Jis nenori manęs…”, rašė ji savo dienoraštyje. Skaitykite toliau...

Nesaugi meilė.

Negaliu užmigti. Galvoje kaip išgramdytoje gimdoje keistai tuščia, bet krūtinėje ir kažkur papilvėje siaučia jis.

kirminas.  

Nors dieną irgi ne ką geriau. Apskritai niekada negaliu nusiraminti. Kai dar nieko nesupratau, kai nežinojau kas aš, buvo ramiau. Tik jaučiausi nuolat pakabinta ant debesies. Skaitykite toliau...

Apie santykius su nesusipratimais.

Kaip dažnai jie būna. Tie nesusipratimai. Siautėja tiesiog. Siuntėjui atrodo, kad jis siunčia viena, o  gavėjas gauna visai ką kitą. Net žaidimas yra  “Sugedęs telefonas”. Labai populiarus buvo vaikystėje. Reikėdavo pasakyti kitam vaikui į ausį kokį nors žodį, bet pasistengti jį ištarti neaiškiai. Skaitykite toliau...

Apie santykius su nemiga.

Trys nemigos naktys.  Trys skirtingos išeitys.  

Priešinuosi. Kvėpuoju. Bandau atsipalaiduoti. Stengiuosi negavoti nesąmonių. Būti čia ir dabar. Užmigti.

Tačiau ne taip lengva būti  čia ir dabar, kai raita ant minčių, pirmyn – atgal, į praeitį ir ateitį, mane stumdo Nemiga. Skaitykite toliau...

Kelionė į Ameriką su vaikais. Įspūdžiai. II dalis.

Pradžia

DRYŽUOTAS MIESTAS 

Na ir ką gi mes pamatėme pirmajame dideliame mieste po savaitės keliavimo per mažus miestelius Ramiojo vandenyno pakrante?

Krūvas, krūvas, krūvas benamių. Mums tikrai buvo baisu, kai nusprendėme pasivaikščioti per miestą. San Franciskas nedidelis, visas jis siekia tik 7 mylias, tai yra apie 10 kilometrų. Skaitykite toliau...

Kelionė į Ameriką su vaikais. Įspūdžiai. I dalis.

Kai išsiruoši į kelionę į Ameriką, gali būti, kad susiruoši į vieną svarbiausių savo gyvenimo kelionių. Amerikos skleidžiama kultūra pasaulis persigėręs per daug, kad tai būtų tiesiog tolima ir brangi kelionė. O jei dar išsiruoši visa šeima, kartu su vaikais, iš kurių Brigitai tik treji, Kasparui pusantrų, tai tampa jau ne tik tavo, bet ir visų giminių ir pažįstamų gyvenimo įvykiu. Skaitykite toliau...

Kodėl didžiuojuosi, kad esu lietuvė.

Tai atsitiko visai netyčia, bet matyt, turėjo pagaliau atsitikti.

Iki šiol savo santykius su lietuvybe galėčiau pavadinti gana šaltais. Esu lietuvė, mano tėvai, seneliai, proseneliai lietuviai. Tačiau prisipažinsiu, pabendravus su kitų tautų besišypsančiais ir gyvenimu besidžiaugiančiais atstovais dažnai tekdavo numoti ranka: “Ech, tie lietuviai…”. Skaitykite toliau...

Apie santykius su matematika.

Visada pavydėjau žmonėms, kurie supranta matematiką. Mokykloje tik geraširdės mokytojos dėka šiaip ne taip ištraukdavau teigiamą pažymį. Matematika man atrodė tarsi kiniečių kalba, nesupratau jos, nors žinojau, kad ją galima išmokti.

Matematikos mokytoja tikrai stengėsi mane išmokyti. Kartą, pasilikusi po pamokų, ji bandė man išaiškinti procento išvedimo formulę. Skaitykite toliau...

Mušti vaiką ar nemušti?

Mes esame pripratę, kad vaikai yra mušami. Nors yra nemalonu tai matyti ir daryti, tačiau tai yra norma. Tik dabar, tik ŠIS SEIMAS, po daugiau nei dvidešimties metų sugebėjo tą normą atšaukti.

Niekam ne paslaptis, kad dauguma taip ir užaugome. Jei neklausom – diržas, arba bent jau pagąsdinimas juo. Skaitykite toliau...

Ateities mokslas: Būti geram apsimoka!

Šiuo metu tik penki procentai žmogaus smegenų ir ląstelių DNR yra ištirti, tačiau mūsų laikais gyvena daugiau nei 90 % visų laikų išradėjų! Taigi, mokslas kaip niekada anksčiau, sparčiai žengia į priekį. Taip sparčiai, kad neišvengiamai kyla klausimas: kur link jis krypsta? Skaitykite toliau...

Jurgis Brėdikis. Kitokiu žvilgsniu.

Oho.

Tai knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Tikrai, neperdedu.

Yra daug gerų knygų. Vienas skaitydama mėgaujuosi skaitymo malonumu, gyvenu toje istorijoje ir puikiai praleidžiu laiką, kitas -susimąstau ir suprantu ką nors naujo apie save ir pasaulį. Tačiau nei vienos nerekomenduočiau kaip privalomos. Skaitykite toliau...

Žmona.

Žmona mano, žmona… Ką tu su savim padarei? Aš taip tavimi didžiavausi. Tu buvai mano pirmoji, mano vienintelė, mano Meilė, mano vaikų motina, mano žmona. Nieko geriau už tave nebūčiau norėjęs turėti. Ne vienas man pavydėjo. Tokia graži, tokia nuostabi. Aš pats sau kartais pavydėjau, kad turiu tokį auksą. Skaitykite toliau...

Neištikimybė.

…neatleisiu, niekada neatleisiu, valgysiu juodą duoną su druska, nepirksiu vaikams naujų rūbų, bet neatleisiu, kaip jis galėjo… aš jam viską atidaviau, visą save, savo nekaltybę, savo jaunystę, savo pirmąją meilę, pagimdžiau jam vaikus, mylėjau jį labiau už save, visada jam pirmam, viskas pagal jį… pasiimsiu vaikus ir išeisiu, tegu nežino kur, arba ne, prisiteisiu iš jo kuo daugiau, prisidirbo, dabar tegu moka, kodėl aš turiu kentėti, tegu kenčia ir jis, tegu moka, kad tai jo kekšei mažiau liktų, ale kokią susirado, mane prieš dešimt metų, kokia klasika, būtų net juokinga, jei nebūtų graudu, jauno kūno, jam, matai, prisireikė… ką, jis tikisi, kad šita nepasens, negi jis toks gyvulys, pasirodo, kad taip, visi vyrai gyvuliai, visiems jiems rūpi tik viena, jei kokia uodegytė susuka protą, tai ima galvoti nebe galva… man net gaila jo šiek tiek, jis daug ką praranda, nebus jis laimingas, aš neleisiu, padarysiu viską, kad nebūtų, bet kaip jis galėjo… juk mes buvome tokia puiki šeima, daug kas pavydėjo, pinigų užteko, du gražūs vaikai, viskas kaip norėjo jis, ir ko jam dar prisireikė… vaikai paaugo, atrodo, dabar galėjome imti mėgautis vienas kitu, bet ne, jis mat, jaunesnę susirado, sako, tu apsileidai, nebesitvarkai, nebedirbi, kaip anksčiau…o aš pavargau, perdegiau, be to, kam man plėšytis, jau ir taip prisiplėšiau, net gimdydama konsultavau, kaip išprotėjusi kokia… sako, vaikais nesirūpini, bet juk dideli jau, nebereikia taip rūpintis, kaip kūdikiais, kai apie juos kaip tikra višta šokinėjau… na, gerai, priaugau aš kelis kilogramus, bet ar dėl to galima nustoti mylėti, o jei numesiu svorio… ne, nebenoriu nieko, negaliu atleisti neištikimybės, anksčiau galėjo galvoti, dabar tegu nors keliais atšliaužia, pasiimsiu iš jo viską, kuo daugiau, tai jis, jis viską sugriovė, parūpo jam, mat lieknos ir dirbančios… ilgai jų “laimė” netruks, prisiteisiu elementus kaip reikiant, ne veltui teisę praktikavau penkiolika metų, ta jo kekšė greitai pajus, kad ne toks jis jau turtingas, kaip dedasi, padarysiu viską, kad jo gyvenimas virstų pragaru…

o juk galėjome gyventi… Skaitykite toliau...

Apie santykius su svoriu, arba svorio tirpdymas neklausant savęs.

Prieš dvi savaites nusprendžiau nustoti vartoti cukrų. Nuostabios Jurgio Brėdikio (apie ją parašysiu vėliau) knygos įkvėpta uždaviau Visatai klausimą: kaip man pataisyti sveikatą ir išvengti potencialių sveikatos problemų ateityje? Būsenos tarp miego ir būdravimo, kai visos juslės buvo ypač aktyvios, metu gavau tiesų atsakymą: su cukrumi ir alkoholiu turiu nueiti skirtingais keliais.  Skaitykite toliau...

Laisvė nuo priklausomybių.

Žmogaus smegenų ląstelių bendrijos ir sistemos sudaro ekologinę sistemą, kurios veikla priklauso nuo cheminių medžiagų pusiausvyros. Ir Rytų, ir Vakarų medicinos sutaria, kad sveikatai ir gerai savijautai  svarbiausias dalykas – palaikyti natūralią  sistemų pusiausvyrą, nes kūno sistemos negali veikti kitaip, kaip tik harmoningai. Skaitykite toliau...

Daugiau juoko Naujaisiais 2017 metais!

Ištraukos iš moksleivių rašinių

♥  Gyventi, galima sakyti, jam nelabai sekėsi, todėl, galima sakyti, jis mirė.

♥  Šis pasakymas nesulauks pritarimo, ypač mano tarpe.

♥ Paukščius reikia globoti: vasarą jie padeda sodininkams ir daržininkams lesti vabzdžius.

♥ Autorius puikiai supranta, kad atbulas valstietis negali ilgai dirbti. Skaitykite toliau...

Kodėl motyvacinės knygos slopina poreikį kurti.

Motyvacinės knygos  mums padeda laikinai pasijusti geriau, bet neišsprendžia problemos, sako psichologai.

Visi mes norime pagerinti savo gyvenimą. Norime išmokti bendrauti, susirasti draugų, pagerinti santykius, uždirbti daugiau pinigų, norime įdomesnės veiklos, numesti svorio, patirti tikrą meilę, išgyventi nesėkmes ir judėti toliau.  Skaitykite toliau...

Iš Anglijos grįžęs verslininkas: užsispyriau gyventi Lietuvoje.

Kai atvežiau jam remontuoti savo mašiną, jau buvau praradusi viltį. Tai buvo paskutinė vieta, kur galėjau pabandyti sutvarkyti ją pigiau, nei vežti į oficialų gamintojo servisą. Prieš tai jau buvau išbandžiusi keletą servisų, kurie negalėjo man padėti.

Nustebau. Jokios iškabos, o kiemas sausakimšas klientų automobilių.   Skaitykite toliau...

Talento formulė.

Mane visada traukė mokyti. Rimtai svarsčiau tapti mokytoja. Bet tik tol, kol nepabaigiau Pedagoginio universiteto ir neturėjau praktikos mokykloje. Toks šokas. Mokiniai gerokai aptalžė mano Trauką mokyti. O gal tiesiog neturiu talento būti mokytoja?… Niekas manęs neklauso. Labai tikslią iliustraciją, kaip aš jaučiausi, galite perskaityti čia.   Skaitykite toliau...

Pagalvosiu apie tai rytoj.

Darbų, sprendimų ir minčių atidėjimas ne tik padeda tapti kūrybiškesniems, bet ir išvengti neigiamų emocijų ir depresijos.

Kaip dažnai Jums tenka atidėti darbą paskutinei minutei?  Tarkim, straipsniui parašyti yra duotas mėnuo, ar rašote jį visą mėnesį, ar per paskutines kelias dienas? Skaitykite toliau...

Turėti omenyje.

Man labai patinka šitas žodis. Omenyje. Kažkodėl man jis asocijuojasi su labai gera emocija. Su gyvybe.  Įdomu, ką jis reiškia? “Turėk omenyje” mes sakome, kai norime į kažką atkreipti dėmesį, kai kažką reikia žinoti ir tai žinant atitinkamai elgtis. “Turėk omenyje, kad aš šiandien vėliau grįšiu”,  sakome vyrui. Skaitykite toliau...

Kodėl mergaitės nori būti princesėmis.

Mano trimetė į darželį smagiai rengiasi tik tuomet, jei gali apsirengti žydrą, pūstą, panašią į princesės Elsos suknelę. Kadangi turime tokią tik vieną, nusprendžiau nupirkti dar vieną internete. Pradėjus ieškoti nebrangios, bet būtinai panašios į Elsos suknelės, apstulbau. Maniau rasianti tris-keturias, o radau šimtą dvidešimt – ilgų, iki kelių ir mini, be rankovių ir su, karnavalinių ir kasdieninių, šiltais kailiukais apsiūtų žiemai ir plono trikotažo vasarai Elsos sunkelių, kainuojančių nuo penkių iki kelių dešimčių eurų. Skaitykite toliau...

Kaip išgyventi Lietuvoje.

Noriu atsakyti jaunai gražiai protingai merginai, sukūrusiai sėkmingą verslą Norvegijoje.

Ji nori sugrįžti gyventi į Lietuvą. Tačiau nežino kaip. “Valandoje su Rūta” neseniai ji stebėjosi:   kur? Iš kur Lietuvoje visi tokie gražūs,pasipuošę, stumiantys pilnus vežimėlius prekių, užsėdę kavines ir vairuojantys prabangius automobilius?  Skaitykite toliau...

Kodėl mums reikia santykių revoliucijos.

– Šituos tris, daugiau nereikia, – pasakė moteris, stumdama du savo paauglius į pusiau pilną liftą. Mes su vaikais stovėjome už jos ir jos žodžiai puikiai iliustravo tai, ką neseniai parodė tyrimai:

Lietuva yra mažiausiai empatiška šalis pasaulyje. 

Mičigano valstybiniame universitete (Michigan State University) buvo atliktas grandiozinis tyrimas, kurio metu buvo apklausti 104,365 žmonės nuo 18 iki 90 metų 63 pasaulio šalyse. Skaitykite toliau...

Kur mano vieta?

Galvoju apie kūrybą. Kas yra menas? Ar kūryba ir menas yra skirtingi dalykai?

Skaitau 400 puslapių knygą, kur žmogus tiesiog surašė tai, ką galvoja apie pasaulį. Be cenzūros, be redakcijos, net klaidas paliko. Jis sako, kad klaidos taip pat padeda ištransliuoti žinutę. Skaitykite toliau...

Močiučių efektas.

Jei esate susimąstę, iš kur atsirado žmogus, kilo klausimas: kodėl šimpanzės nevirsta žmonėmis? Juk jei žmogus evoliucijos eigoje išsivystė iš bezdžionės, ilgainiui bezdžionės turėtų panašėti į žmones. Tačiau milijonus metų bezdžionės yra bezdžionės, o žmogus yra žmogus. Taigi, kas lemia, kad žmogus lieka žmogumi, o bezdžionė –bezdžione? Skaitykite toliau...

Niekas niekur iš nieko.

Niekas nieko iš niekur neatsiranda. Niekas niekur iš nieko neišnyksta. Paprasta fizika, tačiau ir gyvenimas. Viskas, kas su jumis vyksta, turi savo prasmę. Nesvarbu, tai yra malonu ar nelabai. Viskas yra pamoka. Kiekvienas sutiktas žmogus yra mokytojas. Visa, ką reikia padaryti – atmerkti akis. Skaitykite toliau...

Ir vėl neatėjo…

Ar jūsų niekada neerzino draugai, šeimos nariai, ar kiti artimieji, kurie nuolat keičia planus? “Pažiūrėsim. Gal. Susiskambinam. Žinai, nieko neišeis. Planai keičiasi.” Pažįstamos frazės?

Jei pažįstamos, sveiki atvykę į efektyvią ir nepamirštamą procedūrą nuo pleiskanų. Po jos jūs galbūt tuoj pat jų ir neatsikratysite, bet suprasite, iš kur jos atsiranda ir išmoksite su jomis gyventi. Skaitykite toliau...

Karoliai.

Vis prisimenu Opros žodžius. Pasikabinu jų karolius ant kaklo ir visur nešioju.

Skaitykite toliau...

Nuo nulio iki mėnulio.

Kai kas sako, kad tai atsibodusi tema. Nuobodi. Reikia sugalvoti kažką naujo.  Toks personažas jau tampa kliše, apie jį rašo visi.

Bet žmogus rašo apie tai, ką patiria. Ką išgyvena. Aprašo savo laikmetį, savo patirtį ir savo požiūrio kampą.

Taip ir aš. Skaitykite toliau...

Arūnas G. Bilietas į kitokį pasaulį.

Perskaičiau šią knygą sąžiningai, iki galo. Nors daugelis, įtariu, ją būtų numetęs net neįpusėję. Ar daug kasskaitytų knygą, kurioje nieko nesupranta? Nesupranta ne žodžių, bet minčių. Pasakyta daug, bet kas? Žodžiussupranti, bet tarsi koks rūkas, migla ant jų užsitraukęs  – ant sakinių, minties, pastraipos. Skaitykite toliau...

Raktas į sėkmę: Emocinis intelektas. (V)

SANTYKIŲ VALDYMAS

Santykių pradžioje dauguma žmonių stengiasi parodyti gerąją savo pusę. Tačiau laikui bėgant po truputį ryškėja ir aštrieji jų asmenybės kampai. Realybė greitai parodo, kad medaus mėnuo baigėsi ir prasideda gyvenimas.

Tiesa yra tokia, kad santykiai reikalauja darbo, netgi tie, kurie atrodo likimo skirti ir yra visiškai natūralūs. Skaitykite toliau...

Sintetinė laimė.

Vieni žmonės eina į žygius tūkstančius kilometrų pėsčiomis, nešini visais savo daiktais. Dvokiantys ir žaizdoti, alkani ir pervargę jie stumia kojas pirmyn, vis pirmyn ir pirmyn. Kasdien sutikdami pavojus, naktis leidžia palapinėje visiškoje vienumoje laukinėje gamtoje. Kilometrai veja kilometrus, keičiasi kraštovaizdis ir klimatas. Skaitykite toliau...

Raktas į sėkmę: Emocinis intelektas. (IV)

KITŲ SUPRATIMAS

Ar kada nors buvo jums taip nutikę, kad kolega priėjęs prie jūsų be žodžių suprato, kokia buvo jūsų diena ir kokios jus kamuoja mintys? Jis žinojo, kad jūs ką tik grįžote iš sudėtingo posėdžio, nes tai matė jūsų veide. Skaitykite toliau...

Žodžiai-Milžinai.

Priešais bėgantis kelias lenda po manimi, į mane, aplink mane. Prievartauja brutualiai ir be gailesčio, nors sėdžiu čia savo noru. Tarsi galėčiau jam pasipriešinti, atsilošiu, įsispiriu kojomis į priekį ir priekaištingai įsmeigiu į jį akis. Gal susigėdęs mano kiauriai veriančio žvilgsnio jis nustos. Skaitykite toliau...

Raktas į sėkmę: Emocinis intelektas. (III)

“Gyvenimas yra komedija tiems, kurie galvoja ir tragedija tiems, kurie jaučia.” M. Larnis.

SAVĘS VALDYMAS  

Savęs valdymas prasideda tada, kai jūs imate veikti. Arba, kai nusprendžiate nieko nedaryti. Savęs valdymas priklauso nuo savęs supratimo. Savęs valdymas yra jūsų sugebėjimas panaudoti savęs supratimo kompetenciją, likti lanksčiu ir nukreipti savo veiksmus pozityvia linkme. Skaitykite toliau...

Raktas į sėkmę: Emocinis intelektas. (II)

Kaip ir IQ, kuris tiriamas jau daugelį metų, EQ vis dar palieka daugybę klausimų. Psichologijos daktaras Travis Bradberry su kolege Džyn Greaves emocinio intelekto studijų centre „Talent Smart“, savo sukurtu emocinio intelekto testu dešimt metų tyrė įvairių įmonių darbuotojus.

Savo knygoje „Emocinis intelektas 2.0“ jie rašo:

Emocinį intelektą sudaro keturios sritys:

Savęs supratimas

Savęs valdymas

Kitų supratimas

Santykių valdymas  

SAVĘS SUPRATIMAS 

Savęs supratimas yra mokėjimas tiksliai nustatyti ir įvertinti savo emocijas jų gimimo momentu. Skaitykite toliau...

Rasa Aškinytė. Žmogus, kuriam nieko nereikėjo.

Skaičiau smalsumo vedama: taigi, apie ką ši knyga? Specialiai neskaičiau anotacijų, atsiliepimų ir recenzijų, norėjau susidaryti skaidrią ir tik savo nuomonę. Taigi. Ši knyga –apie psichinį ligonį, pagavojau, užvertusi paskutinį jos puslapį. Kodėl tai supratau tik užvertus? Nes toks ir buvo sumanymas, tai paaiškėjo tik pabaigoje.  Skaitykite toliau...

Raktas į sėkmę: Emocinis Intelektas. (I)

Eglė jautė, kaip pulsuoja jos smilkiniai. Kūną pradėjo krėsti šaltis. Šiaip ji nekreiptų dėmesio, ne pirmas kartas, kai dirba sirgdama. Ramybės nedavė mintis, kad dabar ji nebe viena. Sunkiai suvokdama galvojo apie kažkur giliai jos pilve augantį mažylį. Ar jam viskas gerai? Skaitykite toliau...

Kodėl sveika nustebti.

Nuostaba sako mums, kad mes tikėjomės kažko kito, net jei mes nesuvokėme, kad tikimės kažko apskritai,  –  sako Harvardo universiteto psichologijos profesorius Danielis Gilbertas. Nuostaba yra emocija, kuri praneša jums, kad pasaulis yra ne toks, kokį jį įsivaizduojate. Nustebimas rodo, kad jūs kažko nežinote, arba  jūs (galbūt) klystate. Skaitykite toliau...

Akvilė Kavaliauskaitė. Du gyvenimai per vieną vasarą.

Atsaini knyga. Taip galvojau, kol neperskaičiau paskutiniojo sakinio. Matot, viską reikia daryti iki galo, nes prizas laukia pabaigoje.

Kol neperskaičiau paskutinio sakinio, galvojau, kad tai tiesiog viena iš istorijų, kurioje jauna mergina ieško savęs. Klysta, įsimyli, patiria emigracijos išbandymus. Atostogų romanas, kurį žmonės palieka ant suoliuko.  Skaitykite toliau...

Ugnė Barauskaitė. Vieno žmogaus bohema.

Jei reikėtų šią knygą apibūdinti vienu žodžiu, pasakyčiau, kad tai aktuali knyga.  Su perspektyva. Su potencialu. Kai po šimto metų literatai nagrinės lietuviškų autorių pereinamojo laikotarpio knygas, parašytas  per trisdešimt metų nuo nepriklausomybės, Ugnės Barauskaitės “Vieno žmogaus bohema” stovės priekinėse gretose.  Skaitykite toliau...

BALTAS KAMBARYS – žurnalas kuriantiems.

Širdis šoktelėjo iš džiaugsmo. Rankose pagaliau laikau ilgai lauktą naują žurnalo kūrybinei klasei BALTAS KAMBARYS numerį.   Žurnalo viršelyje, be pavadinimo, kurio pirmoji B simbolizuoja rakto skylutę, pavaizduotos balto kambario siena ir medinės grindys, ant kurių stovi išbrauktas televizorius. Viršelio apačią puošia žodžiai:    Vaizdams išnykus ateina mintys…“ . Skaitykite toliau...

Kaip išsaugoti meilę.

Kai man buvo 29-neri, net įsivaizduoti negalėjau, kad turėsiu tokį nuostabų vyrą ir du nuostabius vaikus. Pirmąjį pagimdžiau 35-rių. O visą laiką iki tol, svajojau. Stengiausi būti atvira galimybėms ir į viską žiūrėti šviesiomis akimis. Troškau meilės, bet stengiausi per daug nenusiminti, jei jos nebus. Skaitykite toliau...

Kodėl hobis neturi tapti darbu.

Liaudies išmintis byloja: „Paverskite savo pomėgį  darbu ir jums nereikės dirbti nei vienos dienos jūsų gyvenime.

Bet ar tikrai taip? Kas atsitiks jūsų pomėgiui (arba hobiui), jei jūs tuo užsiimsite aštuonias valandas,  penkias dienas per savaitę?

Įsivaizduokite, kad jūs labai mėgstate žvejoti.   Skaitykite toliau...

Idealus vyras. Ideali žmona.

 Ideali žmona:

Graži (jam)

Ištikima

Motiniškai globojanti, kaip sūnų

Skaniai gamina

Su ja įdomu pasikalbėti

Neįkyri, nekritikuoja ir nesmerkia

Stipri

Palaiko, pataria ir visada stovi už vyro nugaros.

Idealus vyras:

Protingas

Ištikimas

Globojantis, kaip silpnesnę

Gerai uždirba

Žino, kaip ir kada pajuokauti

Ramus, laiku patylintis

Atsakingas

Mylintis. Skaitykite toliau...

Baimė nežinoti.

Kai buvau maža mergaitė, mane persekiojo viena baiminga mintis. Kaip reikės man gyventi, kai užaugsiu ir turėsiu savo vaikų? Vaikai juk auga taip greitai, kaip gi aš jiems spėsiu pirkti naujus rūbus, vis didesnius ir didesnius?

Kai mokiausi mokykloje, dienoraštyje rašiau: kas gi manęs laukia po šio saugaus ir jaukaus gyvenimo? Skaitykite toliau...

Laura Sintija Černiauskaitė, Renata Šerelytė. Hepi Fjūčer

Šią knygą skaičiau du kartus. Pirmąjį tik prabėgau akimis ir pajutau skaitymo malonumą, bet ji man pasirodė daug daugiau nei malonus laiko praleidimas, todėl skaičiau ir antrą kartą.

18 novelių. Įsivaizdavau, kaip jos rašo tas noveles vienokio ar kitokio įkvėpimo pagautos, skirtingais metais, skirtingomis aplinkybėmis. Skaitykite toliau...

KODĖL.

Energingos bangos linguoja spalvotą jūrą. Smėlis, pilnas jūros kriauklių likučių, skaudžiai  masažuoja basas pėdas. Vėjas, pasislėpęs už horizonto, žaidžia kortomis su debesimis, ir tik saulė, viena likusi namie, neblaškoma vėjo sąžiningai dirba savo darbą.

Taksi veža lopyta ir perlopyta gatve po vienomis rankomis neapkabinamais šimtamečiais medžiais, pro apleistus betoninius pastatus, apsilupusius reklaminius stendus, apipaišytas šiukšliadėžes ir prabangius viešbučius, pasipuošusius akis rėžiančia baseinų žydruma. Skaitykite toliau...

Baba Rada.

Baba Rada pasitiko mus prie pat autobuso durų. Visa išdidi, vos vos pakeltais lūpų kampučiais, vilkėdama nacionalinį bulgarišką sijoną su liemene ir baltas kojines. Ji pasveikino kiekvieną išlipantį. Apkabino, pabučiavo, kaip brangiausią, ilgai lauktą svečią. Lygiai taip pat ji ir išlydėjo, su kiekvienu atsisveikindama, apkabindama, padėkodama ir palinkėdama gero kelio ir gero gyvenimo. Skaitykite toliau...

Vanda Juknaitė. Išsiduosi. Balsu.

Ką pasakytum savo vaikui, eidamas mirti? Tuos žodžius jis prisimins visą gyvenimą, jais vadovausis ir pagal juos kurs savo ateitį. Ką pasakytum?

Pradžioje skaitymo kilo įvairios mintys. Knyga parašyta (bent jau pradėta rašyti) pirmaisiais nepriklausomybės metais, o išleista tik po gerų dvidešimties, 2015. Skaitykite toliau...

Tobulas momentas. Arba tai yra tai.

Sėdžiu ant kelmo tarp nupjautų medžių šakų. Suplukusi, pavargusi, persitempusi.  Jaučiu veidą, pulsuojantį raudoniu.  Skauda pūsles ant rankų ir maudžia nugarą – persistengiau. Ne taip lengva nudirbti vyrišką darbą – supjaustyti/sulaužyti/sukarpyti nupjautus jaunus menkaverčius ir nudžiūvusius medžius. Susmulkintų medžių krūvelė dar tokia maža, o
nupjautų – vis dar milžiniška. Skaitykite toliau...

Lina Ever. Ruduo Berlyne.

Šios knygos perskaitymą galima būtų sulyginti su didelės ir skanios plombyrinių ledų su bruknių uogiene porcijos suvalgymu. Su pasimėgavimu bebaigiant laižyti šiuos ledus, porcijos pabaigoje dar laukia ir staigmena – išlydyto pieniško šokolado gabaliukai. Mmmmm. Tikrai skanu.

Tokiai interpretacijai tinka ir knygos viršelis: švelnios rausvos spalvos rudeniniai lapai, išsiliejantys gelsvoje dienos šviesoje, raidžių šriftas, autorės nuotrauka ant knygos nugarėlės; visa susideda į skanią, saldžią, daug malonumo teikiančią, bet greitai pamirštamą ledų porciją. Skaitykite toliau...

Audronė Urbonaitė. Mano didžioji nuodėmė, žurnalistika.

Tiesą sakant, Audronė Urbonaitė man tą knygą įgrūdo. Dedikacijoje parašė: „Mielai Teklei, būsimai žurnalistei. Linkiu, kad žurnalistika nebūtų šaltas dušas.“  Ko jau ko, bet autorė žodžių kišenėje neieškojo, nors rašė tuo pačiu metu, kaip ir atsakinėdama į mano klausimus.

Nors turėjau visą krūvą geidžiamų knygų, parsineštų iš knygų mugės, pačią pirmą puoliau skaityti šitą. Skaitykite toliau...

Nepažįstami artimieji.

Neseniai žurnalas “Žmonės” surengė savo 15-tojo gimtadienio šventę, į kurią sukvietė penkis šimtus kviestinių svečių. Ne šiaip svečių, o Lietuvos garsenybių. Pakvietė visus! Visus, kažką veikiančius ir todėl žinomus žmones, nusipelniusius straipsnio žurnale „Žmonės“ . Penki šimtai rodomi per televiziją, aprašomi straipsniuose, turtingesni nei vidurkis žmonės. Skaitykite toliau...

Visiems neužteks?

Artimas mūsų giminaitis pranešė žinią: jo draugė laukiasi. Žinia džiugi, be abejo. Jie ilgai bandė, stengėsi, laukė, labai norėjo…Bet giliai viduje aš neapsidžiaugiau. Vat, jei išgirsčiau, kad jie išsiskyrė, tada tai taip, būtų tikrai malonu.

 

Pati pasibaisėjau savo jausmais. Ir susimąsčiau, kodėl mes taip? Skaitykite toliau...

Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė.

Didelio populiarumo sulaukęs, metų knygos apdovanojimui nominuotas, ketvirtasis Valdo Papievio romanas „Odilė, arba oro uostų vienatvė“  patvirtina taisyklę ketvirtas kartas garantuoja. Nors ankstesni V. Papievio kūriniai taip pat neliko nepastebėti ir buvo apdovanoti, tačiau ši knyga, tris kartus per pusę metų padidinusi tiražą, muša jo visus populiarumo rekordus. Skaitykite toliau...

Nesvarbu, ką valgai, svarbu, kaip jautiesi.

 


Važiavau gatve, prie šviesoforo sustojusio automobilio galiniame lange pamačiau popierinį Mc Donald’o maišelį. Tuoj pat pajutau seiles burnoje. Kaip norėčiau!.. Ir tuoj po to: ne ne, ne, juk negalima. Nesveika. Tai juk junk food, tikras šlamštas. Iš ko ji padarytas, net nesinori žinoti. Skaitykite toliau...

Į vienus vartus.

Kartą, seniai seniai, teko lankytis Maskvoje. Pagal privalomą programą  būtina pamatyti  apsilankėme teatre. Nebeatsimenu nei režisieriaus, nei spektaklio pavadinimo, bet puikiai prisimenu matytą istoriją.

Keturi nepažįstami  žmonės paliko šį pasaulį, kiekvienas skirtingai, ir susitiko aname. Jie visi atsidūrė tuščioje patalpoje užrakintomis durimis. Skaitykite toliau...

Rūta Mataitytė. Gunda.

Gera būti rašytoja. Gali imt ir parašyt taip, kaip nori. Taip, kaip sugalvojai. O gal kartais ir pats kūrinys tave pagauna ir veda, tampa tarsi gyvas… Bet visada esi tas, kuris  žino šiek tiek daugiau, ima skaitytoją už rankos ir veda, rodo, supažindina su savo fantazijomis, patirtimi, svajonėmis. Skaitykite toliau...

Dalia Staponkutė. Iš dviejų renkuosi trečią.

Skaičiau skaičiau, skaičiau skaičiau, skaičiau sukandusi dantis.

Girdėjau apie šią knygą ne iš vieno pažįstamo. Lankiausi Kipre kelis kartus. Intrigavo ir pavadinimas – tikslus, skambus ir įsimenantis…

Tačiau, net kelis kartus padėjau – “nebegaliu”. O taip atsitinka itin retai, aš gi be galo mėgstu skaityti. Skaitykite toliau...

KAKĖ MAKĖ ir sėkmės istorija.

Paprašiau interviu iš KAKĖS MAKĖS kūrėjos, sumanytojos ir „mamos“  Linos Žutautės.

Ruošiausi. Susitariau palikti vaikus priežiūrai bet kokiu metu, kada tik ji pasakys, kad gali susitikti. Pasiruošiau klausimus, apmąsčiau juos ir vėl permąsčiau. Apgalvojau,  kur susitikti, kada susitikti, ką apsirengti, ko klausti, kaip klausti, kaip viską įrašyti ir paskui apdoroti. Skaitykite toliau...

Obuolys nuo obels.


Nesirengiau, nesivaliau dantų, nepusryčiavau. Tik pašokau iš lovos ir tuoj pat puoliau prie kompiuterio. Vaikai kaip susitarę, visą rytą elgėsi ypač ramiai, taigi viską dariau viena atgalia ranka, o galutinai į realybę grįžau tik antrą valandą dienos.

Apsidairiau.

Oho, namai – kaip karo! Skaitykite toliau...

Patyčios mokykloje: po dvidešimties metų.

Karščio banga plūstelėjo į galvą.

Staiga prisiminiau tą jausmą. Nenorą dalyvauti klasės susibūrimuose ir renginiuose. Todėl, kad nenorėjau patyčių.

Buvau objektas, pasirinktas labai paprastai. Akiniai, pirmas suolas, nekokia mokinė, žioplavota, lėtai bręstanti. Ir net ne tai, kad buvome neturtingi – visi tais laikais buvo panašiai neturtingi, jei tik kieno tėvai nedarydavo „chaltūros“. Skaitykite toliau...

Turi problemą? Kalbėk.

Neseniai užsiregistravau į kūrybinio rašymo dirbtuves. Tai yra, atsitiko būtent tai, ko siekiau. Va taip  po truputį, po trupinėlį, po žingsnelį, po lašelį sprendžiasi mano problema. O mano problema tokia:

Noriu išmokti rašyti.

Visomis prasmėmis, išmokti:

Aklai spausdinti – greitai ir tiksliai;

Rašyti be gramatinių ir skyrybos klaidų;

Gerai rašyti angliškai;

Atrasti savo originalų rašymo stilių, kad šviesa sklistų iš po pirštų;

Išmokti atskleisti idėjas skaniai, paprastai ir įspūdingai;

Išmokti rašyti SEO tekstus;

Išmokti rašyti žurnalistinius straipsnius;

Uždirbti iš rašymo;

Rašyti knygas.  Skaitykite toliau...

Nuoširdumo užteks?

„Nuoširdumo užteks“, perskaičiau vienos pradedančios poetės ir rašytojos tekste. Skambėjo labai gražiai. Tik ar tai tiesa?

Papasakosiu vieną istoriją.

Kartą, aplankė mus mano vyro bosas, atvykęs iš Amerikos.  Pradžioje šiek tiek nervinausi, pergyvenau, juk toks didelis žmogus pagerbs mus savo persona. Skaitykite toliau...

Stephen R. Covey. 7 efektyviai veikiančių žmonių įpročiai.

Trumpai tariant

Apie save:
1. Turėk tikslą (pvz. tapti žymia rašytoja).
2. Veik (rašyk!).
3. Veik ne bet ką, o tai, kas svarbiausia (rašyk ten, kur tave gali perskaityti kuo daugiau žmonių).

Apie aplinką:
4. Stebėk ir klausyk (tada žinosi apie ką rašyti). Skaitykite toliau...

Kasdienybės cukrus – komplimentas.

Esu pripratusi prie komplimentų. Komplimentai manęs nestebina ir euforijos nesukelia. Jei aš atrodau gražiai, pati matau veidrodyje, man nebūtina to sakyti. Matau ir kitų žmonių akyse. Ištartas „gražiai atrodai“ man skamba taip pat, kaip „saulė šiandien pakilo“.  Lyg sakytų naujieną.

O jei atrodau negražiai – pasakytu „gražiai atrodai“ netikiu. Skaitykite toliau...

Herman Koch. Vakarienė

Kažkas pasakė, kad nesuprato, ką autoriaus ta knyga norėjo pasakyti.

Aš tai supratau. Labai gerai supratau.

Gera knyga. Tokia, iš kurios galima pasimokyti, ji gali būti pavyzdžiu, siekiamybe, jei nori pats rašyti.

Ši knyga apie tai, kaip olandai (ir ne tik jie, turbūt)  stengiasi būti laimingi. Skaitykite toliau...

Ką daryti, jei nežinai ką daryti.


Stovėjau prie baro ir stebėjau už jo dirbančią moterį.

TEKŠT! Stiklinės ant stalo, į abi iš karto, abiem rankom, nusukusi veidą supila kokakolą. DZINGT, tušti buteliukai į taros dėžę. GRYBT peilis rankoje, DRYKST užšaldytų hamburgerių pokas.  PEKŠT hamburgerių “mėsa” ant grilio, BRIGŠT mikrobanginės durys, TTTTT, kasos mygtukai… Viskas TEKŠT, PEKŠT,  mėtoma atsainiai ir be meilės, ką ten meilės… Veido  išraiška rėkte rėkia “AŠ NEKENČIU ŠITO DARBO”. Skaitykite toliau...

Apie DABAR – akimirką žavingą.

Be dviejų minučių dešimt yra dabar. Rytoj lygiai trečią valandą irgi bus dabar. Mirties patale vis dar bus dabar. Kadangi visada bus dabar, vienintelis dalykas, kurio reikia išmokti – reaguoti į dabar.” Perskaičiau šiuos Hugh Prater žodžius ir mano galvoje, šviesus kaip žaibas tvykstelėjo supratimas. Skaitykite toliau...

Ray Bradbury. Pienių vynas

Knyga, kurią turi perskaityti visi. Mokykloje aš ją irgi skaičiau, bet įspūdžio man nepaliko. Dabar perskaičiau vėl, kitomis akimis, stengdamasi pasižiūrėti, kodėl ta knyga tapo tokia populiari ir net įtraukta į privalomų perskaityti knygų programą.

Iš esmės knygoje nevyksta nieko ypatingo. Skaitykite toliau...

Prasmė beprasmybėje.

Kokia gyvenimo prasmė?

Štai, kur pagrindinis klausimas.

Viskas, ką mes darome, yra beprasmybė.

Leidžiame savo laiką, savo dienas ir mėnesius darydami kažką, kas visai neturi vertės. Tai yra tik laiko stūmimas palaikant  tam tikrą savo susikurtą standartą. Patys sukuriame sau užimtumą, patys prisigalvojame ir problemų. Skaitykite toliau...

Hugh Prater. Užrašai sau.

Nedaug žmonių yra susivokę savo jausmuose. Šioje mažoje knygelėje nesunumeruotais puslapiais, nepatraukliu viršeliu ir nepertekusioje teksto…Hugh Prateris – neturtingas, per storas, niekuo neišsiskiriantis amerikietis, už kitus nei kiek neišmintingesnis (kaip pats rašo), bando. Išleista mažos leidyklėlės (vienintelės sutikusios ją leisti), knyga tapo bestseleriu.  Skaitykite toliau...

Tyrimas: kas daro mus laimingais?

Jei staiga taptumėte savo ateities dizaineriais, kur panaudotumėt savo energiją ir laiką?, paklausė psichiatras Robert’as Waldinger’is.

80 proc. žmonių atsakė – tapčiau turtingas. 50 – tapčiau įžymybe.

BET.

Harwarde 75-rius metus nuo jaunystės iki senatvės buvo tiriami žmonės. Tyrimu buvo siekiama pagaliau išsiaiškinti – kas gi iš tikrųjų įtakoja žmogaus laimę ir sveikatą. Skaitykite toliau...

Mano vyras su manim nesutinka.

Mano vyras su manim nesutinka, kai sakau, kad Dievas yra.

O aš jaučiu, kad jis yra. Aš žinau, nes jaučiu, kad jis yra.

…ar mes jaučiame tai, kas yra, ar mums yra tai, ką jaučiame?… Kaip ten bebūtų, tikėti yra dovana. Skaitykite toliau...

Michailovičius Dragoslavas. Petrijos vainikas

Nors ir parašyta seniai, kaip ir “Pienių vynas”, bet įspūdis visai kitoks. Knygos siužetas visai paprastas, tiesiog viena sena moteris netikėtai pas ją užklydusiam turistautojui pasakoja savo gyvenimą, o jis ima, ir tuos pasakojimus lygiai tokiais pačiais kaip jos pačios žodžiais, ir užrašo. Skaitykite toliau...

Imk po mažą gabaliuką.

“Neskubėk, imk po mažą gabaliuką. Gerai kramtyk.”, sako mama.

Mama žino, ką sako.

Kai kas nors nesiseka, dažnai nusprendžiam- NU IR NEREIKIA. Užtrenkiam duris ir tesižino. Jei nesiseka meilėje – atsiribojam nuo bet kokių romantiškų pažinčių. “Man vienai geriausiai”.

Jei nesiseka gyvenime – nustojam skaityti ir domėtis bet kokiomis motyvacinėmis knygomis ir skaitiniais, “vis tiek ten nieko gero, iš tuščio į kiaurą, banalybės…”

Jei negalim turėti vaikų – atsiribojam nuo bet kokio kontakto su jais, vengiam ne tik imti ant rankų, bet net žiūrėti į juos: “vaikai man, tiesą sakant, niekada ir nepatiko…”. Skaitykite toliau...

Ką gali šypsena.

“Jis visą laiką su šypsena” sakoma apie mielą ir malonų žmogų.

Baltai pavydžiu tiems, kurie moka šypsotis ir nuolat šypsosi… Todėl mokausi.

Kai tik prisimenu, vos vos pakeliu lūpų kampučius… Dar truputį….dar dar.. Va, tiek ir užtenka.

Tik tiek, o efektas – stulbinantis! Skaitykite toliau...

Kai kas nors įsižeidžia. Tyliai.


Seniai seniai, vienos vidurinės mokyklos klasė žaidė kvadratą. Tai toks žaidimas, kai dvi komandos turi išmušti viena kitos žaidėjus kamuoliais. Paprastai visi stengėsi žaisti švelniai, kad būtų linksma.  O viena mergaitė, kai atėjo jos eilė rinktis, davė kamuoliu kitai į pilvą taip, kad ši net susirietė. Skaitykite toliau...

Aš esu didvyrė.

Augindama du mažus vaikus tikrai tokia jaučiuosi. Šiek tiek didvyrė.

Visos mamos yra didvyrės.

…….. nuolatinis miego trūkumas, nesibaigiantys skalbiniai ir dulkės, trupiniuotos grindys ir dėmėtos sofos…

Besimėtantys rūbai ir žaislai, iš lentynų ir spintelių ištrauktos knygos ir puodai, verksmas ir rėkimas. Skaitykite toliau...

Kaip baigasi draugystė arba viena valtis.

Mes visi, sėdėdami vienoje ar kitoje valtyje plaukiame per gyvenimą.

Vieni saugiai ir stabiliai sėdi didelėse, stipriose, apšviestose valtyse, kurioms audros ne tokios ir baisios, kiti – vos laikosi nuo kiekvieno vėjo gūsio byrančiose geldose, tačiau niekas nenori paskęsti… Juk krantas arba dugnas – tai mirtis. Skaitykite toliau...

Kodėl taip sunku atsiprašyti.

Nes turi pripažinti, kad klydai.

Nes turi nusižeminti ir paminti savąjį ego.

Nes privalai būti teisus, kad nereikėtų atsiprašinėti.

Teisiųjų kultūra. Nepramušamas teisumas. Žinoti viską ir niekada neklysti…nes kitaip būsi “lūseris”. Tokios iliuzijos klaidina, jos trukdo atsiprašyti ir gerinti santykius. Kai kurie žmonės iš viso nenaudoja tokio žodžio kaip atsiprašau. Skaitykite toliau...

Laimė ir emigracija.

Laimė emigracijoje įmanoma tik vienu atveju: pamiršk, iš kur esi.

Gyvenk dabartimi, ne praeitimi. Adaptuokis naujoje aplinkoje, o ne lygink su sau įprasta. Planuok ką darysi ir ko sieki, o ne svajok apie seniai išmintus takelius, paliktus draugus ir šeimą.

Tik tokiu būdu gali būti laimingas TEN.  Skaitykite toliau...

Nepažįstamojo žodžio galia.

Girdėjau pasakojant, kad šv. Benediktas, pirmųjų vienuolynų  įkūrėjas, tikėjo, kad tai, ką tau sako nepažįstami žmonės, yra tai, ką sako Dievas.

 Vieną gražią dieną Benediktas išėjo pasivaikščioti prie upės.  Tuo metu pro šalį plaukė laivelis su keliais valstiečiais ir viena moteris jam sušukusi –ei, koks gi tu vienuolis, jei negyveni vienas? Skaitykite toliau...

Eksperimentas. 24 valandas nesiskųsti, nekritikuoti ir neapkalbinėti.

Vieną dieną savo tėvui pasakiau: pasistenk bent jau 24 valandas

Nesiskųsti

Nekritikuoti

Neapkalbinėti.

Pamatysi, santykiai  iš karto taps geresni.

Jis man atrėžė

Mano darbas yra kritikuoti. Kitaip jūs nežinotumėt kur ir kaip tobulėti.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip sunku parą nesiskųsti, nekritikuoti ir neapkalbinėti. Skaitykite toliau...

Nes gauni tai, ko nori.

Taigi, kaip viskas buvo.

Parašiau knygą, nes norėjau. Gimus vaikui, -visos mamos pasakys-, kažkokios papildomos čakros atsiveria. Imi daryti tai, ko anksčiau nedrįsdavai. Taigi, ir aš, ėmiausi didelio projekto  – knygos.

Tikrai nelengva. Prirašyti, ir dar logiškai, tęstinai 200 ir daugiau puslapių, raidę po raidės, žodį po žodžio. Skaitykite toliau...