Rasa Sagė

„Jis visą laiką su šypsena” sakoma apie mielą ir malonų žmogų.

Baltai pavydžiu tiems, kurie moka šypsotis ir nuolat šypsosi… Todėl mokausi.

Kai tik prisimenu, vos vos pakeliu lūpų kampučius… Dar truputį….dar dar.. Va, tiek ir užtenka.

Tik tiek, o efektas – stulbinantis! Skaitykite toliau...

Seniai seniai, vienos vidurinės mokyklos klasė žaidė kvadratą. Tai toks žaidimas, kai dvi komandos turi išmušti viena kitos žaidėjus kamuoliais. Paprastai visi stengėsi žaisti švelniai, kad būtų linksma.  O viena mergaitė, kai atėjo jos eilė rinktis, davė kamuoliu kitai į pilvą taip, kad ši net susirietė. Skaitykite toliau...

Augindama du mažus vaikus tikrai tokia jaučiuosi. Šiek tiek didvyrė.

Visos mamos yra didvyrės.

…….. nuolatinis miego trūkumas, nesibaigiantys skalbiniai ir dulkės, trupiniuotos grindys ir dėmėtos sofos…

Besimėtantys rūbai ir žaislai, iš lentynų ir spintelių ištrauktos knygos ir puodai, verksmas ir rėkimas. Skaitykite toliau...

Mes visi, sėdėdami vienoje ar kitoje valtyje plaukiame per gyvenimą.

Vieni saugiai ir stabiliai sėdi didelėse, stipriose, apšviestose valtyse, kurioms audros ne tokios ir baisios, kiti – vos laikosi nuo kiekvieno vėjo gūsio byrančiose geldose, tačiau niekas nenori paskęsti… Juk krantas arba dugnas – tai mirtis. Skaitykite toliau...

Nes turi pripažinti, kad klydai.

Nes turi nusižeminti ir paminti savąjį ego.

Nes privalai būti teisus, kad nereikėtų atsiprašinėti.

Teisiųjų kultūra. Nepramušamas teisumas. Žinoti viską ir niekada neklysti…nes kitaip būsi „lūseris”. Tokios iliuzijos klaidina, jos trukdo atsiprašyti ir gerinti santykius. Kai kurie žmonės iš viso nenaudoja tokio žodžio kaip atsiprašau. Skaitykite toliau...

Laimė emigracijoje įmanoma tik vienu atveju: pamiršk, iš kur esi.

Gyvenk dabartimi, ne praeitimi. Adaptuokis naujoje aplinkoje, o ne lygink su sau įprasta. Planuok ką darysi ir ko sieki, o ne svajok apie seniai išmintus takelius, paliktus draugus ir šeimą.

Tik tokiu būdu gali būti laimingas TEN.  Skaitykite toliau...

Girdėjau pasakojant, kad šv. Benediktas, pirmųjų vienuolynų  įkūrėjas, tikėjo, kad tai, ką tau sako nepažįstami žmonės, yra tai, ką sako Dievas.

 Vieną gražią dieną Benediktas išėjo pasivaikščioti prie upės.  Tuo metu pro šalį plaukė laivelis su keliais valstiečiais ir viena moteris jam sušukusi –ei, koks gi tu vienuolis, jei negyveni vienas? Skaitykite toliau...

Vieną dieną savo tėvui pasakiau: pasistenk bent jau 24 valandas

Nesiskųsti

Nekritikuoti

Neapkalbinėti.

Pamatysi, santykiai  iš karto taps geresni.

Jis man atrėžė

Mano darbas yra kritikuoti. Kitaip jūs nežinotumėt kur ir kaip tobulėti.

Ir kas galėjo pagalvoti, kad taip sunku parą nesiskųsti, nekritikuoti ir neapkalbinėti. Skaitykite toliau...

Taigi, kaip viskas buvo.

Parašiau knygą, nes norėjau. Gimus vaikui, -visos mamos pasakys-, kažkokios papildomos čakros atsiveria. Imi daryti tai, ko anksčiau nedrįsdavai. Taigi, ir aš, ėmiausi didelio projekto  – knygos.

Tikrai nelengva. Prirašyti, ir dar logiškai, tęstinai 200 ir daugiau puslapių, raidę po raidės, žodį po žodžio. Skaitykite toliau...