Kai kas nors įsižeidžia. Tyliai.

Seniai seniai, vienos vidurinės mokyklos klasė žaidė kvadratą. Tai toks žaidimas, kai dvi komandos turi išmušti viena kitos žaidėjus kamuoliais. Paprastai visi stengėsi žaisti švelniai, kad būtų linksma.  O viena mergaitė, kai atėjo jos eilė rinktis, davė kamuoliu kitai į pilvą taip, kad ši net susirietė. Kai pastaroji ne tiek iš skausmo, kiek iš nustebimo pakėlė galvą ir sušuko, dar gavo priekaištų pliūpsnį. Išsakytų su didžiule pagieža. Nei iš šio  nei iš to. O buvo jos geros draugės, iš to pačio – vadinamojo klasės elito, klano…

Ogi prieš keletą savaičių, žaidžint tą patį kvadratą, nukentėjusi klasiokė grubiai, žaidimo įkarštyje atėmė kamuolį iš klasės draugės, kuri buvo pasiruošusi jį mesti. Ši tada nepasakė nieko, bet tarsi sustingo. Sustingo ir pasiruošė kerštui. Nuo tada ji su klasioke nebekalbėjo (bent jau ne taip, kaip anksčiau), o sulaukusi progos – atsikeršijo visa jėga sviesdama kamuolį į savo nieko net neįtariančią draugę…

Kita istorija. Bendradarbė staiga nustoja bendrauti su kita bendradarbe. Ši iš pradžių vėl gi nieko nepastebi, bet kai kartą kreipiasi tiesiogiai, gauna tik kietą žvilgsnį ir suspaustas lūpas. Aišku, kad pyksta. Bet ko?…Juk nieko neatsitiko…

Tokia ignoracija tęsiasi metus laiko. Vargšė moteriškė net nebenori eiti į darbą, taip ją slegia tos bendradarbės nekalbėjimas. Net pasiruošusi išeiti iš darbo, jei tik būtų kur… Paklausta, kodėl nekalba, kas atsitiko, bendradarbė atsako, kad nieko nėra, viskas gerai. Ir toliau tyli. Tik pati prieš išeidama į pensiją išsiduoda… Pasirodo, jai paprasčiausiai kelis kartus negrąžino skolos. Mažos, lito ar dviejų paskolintų perkant bandeles…

Trečia situacija. Gera buvusi draugė nebeskambina. Į skambučius kartais atsako, o kartais ne. Nebeaplanko. Vengia susitikimų. Pati nekviečia, o kviečiama turi visokiausių priežasčių atsisakyti. Arba sako – nežinau, žiūrėsim, gal ir niekada nepasirodo. Tiesiog tolsta. Nyksta iš tavo gyvenimo.

Kodėl? Kas atsitiko?

Greičiausiai taip elgiasi todėl, kad tavęs nebemėgsta. Todėl, kad tu padarei kažką, kas ją įžeidė iki širdies gelmių. Pavyzdžiui – ištekėjai. Arba –  gavai gerą darbą. Arba – tiesiog persėdai į kitą valtį. Arba… Gali būti dar tūkstantis priežasčių. Ji pyksta, bet negali leisti to prisipažinti. Kartais – netgi sau.

Ak, tie tyliai įsižeidžiantieji… Jie jaučiasi įskaudinti. Išduoti. Apiplėšti. Nelaimingi. Jiems žūt būt reikia nubausti tą, kuris juos apiplėšė.

Ir tikrai, nubaudžia. Pyktis yra nuodingas. Juk lieka neaišku, kas atsitiko? Ar iš viso kas nors atsitiko? Tas vargšelis jaučia, kad yra kažkas yra ne taip. Turi patikėti, kad tikrai yra kažkas ne taip. Bet kaip tai paaiškinti, jei nieko neatsitiko ir visi tvirtina, kad viskas gerai? Problemos ignoravimas nieko neišspręs…

Slaptas pyktis nuodija ne tik to, ant kurio pyksta, gyvenimą, bet ir dvigubą (trigubą, keturgubą?) dozę gauna pats pikčiurna. Pyktis YRA nuodingas.

Jei ant tavęs pyksta artimas žmogus, kuris tau brangus ir nenori apsinuodyti, atsiprašyk. Jei ant tavęs pyksta, vadinasi, esi kaltas. O jei susitaikyti vis tiek neišeina… Tada tik vienas kelias -pasitraukti toliau, artimas turi tapti tolimu, kad jo pyktis tavęs nebenuodytų…

O jei pyksti pats – taip pat, atsiprašyk.

Nubaust tai nubausi, bet prarasi artimą ir užnuodysi savo sielą. Apiplėši pats save. Ar verta nusikirsti ranką, kad tik neatiduotum vieno piršto? Juk tas vengimas, pyktis ir keršto troškimas  reikalauja tiek daug energijos… ir jėgų.