Grandinėlė

‒ Kristupai, žiūrėk, ką aš turiu! Nori žaisti piratus?  ŪŪŪŪŪ, aš juodoji piratė, tolumoje matau lobių salą! Greitai greitai, bėk paskui mane, ten lobių sala! Na, ko gi tu nebėgi?… Tėveli, brolis vėl pasislėpė už užuolaidos ir nenori išlįsti!

‒ Kristupai, lįsk iš ten.

‒ Aš nooooriu mamooooooos!!!!

‒ Ji tuoj grįš, na. Eik geriau pažaisti su sese. Na, ko neklausai? Ot, užsispyrėlis.           

‒ Tėveli?          

 ‒ Ką, dukryte?

‒ Aš noriu ko nors valgyti.

‒ Ko norėtum?

‒ Ko nors kito.

‒ Dar liko blynų, valgysi su uogiene?

‒ Ne, ko nors kito.

‒ Tai gal duonytės?

‒ Taip, duonytės! Su saldžiu sviestuku. Ne rūgščiu!

‒ Mmmmm. Sviesto tai greičiausiai reikės pietums… Na gerai, jau gerai… 

‒ Skanu? Žiūrėk, ką aš tau darau.

‒ Kas čia bus?

‒ Spėk.

‒ Arkliukas!

‒ Taip!

‒ Mes žaisim su broliu indėnus! Padaryk ir jam vieną!

‒ Tai kad nebeturiu geros pliauskos…

‒ Išdroooooožk!!!! Sakau, išdrooožk!

‒ Na gerai, jau gerai…  Gerai? Nebeverksi?

‒ Tėveli, aš noriu… Mmmm… noriuuuu…paskaityti knygutę!

‒ Kokią?           

‒ Kitą.

‒ Aš tau surasiu labai įdomią, gerai?

‒ Gerai. Ir tu man skaitysi.

‒ Taigi pati moki.

‒ Ne, tu man skaitysi!!!

‒ Na gerai, jau gerai…

‒ Tėveli, tu turi man paduoti vandeniuko.

‒ Vandeniuko? Gerai, tuoj.

‒ Ir pasitrauk, aš noriu čia šokinėti.

‒ Tai kur man sėstis?

‒ Tu turi pasitraukti!!!

‒ Na gerai, jau gerai… O kodėl tu pas brolį įlindai? Nebeskaitysim knygutės?

‒ Taip, bet…

‒ Kristupai, žiūrėk, ką aš tau atnešiau!

‒ Ką?..

‒ Žirafą, nori? Imk! O tėvelis tau išdroš arkliuką! O dar nori, aš tau padainuosiu? Esu aš dar maža maža boooružytė. Juodi ūseliai kraipos, o akutės švyti, ropoju sau aš stiebeliuuuu, dairaus tarp medžių ir gėliųųųų… Patiko?           ‒ …aš noriu mamos.

‒ Tėveli, kur mama?

‒ Turguj.

‒ Maaaaaaaaaaaaaaaaamaaaaaaaaaaaa!!!!

‒ Nori, aš tau dar padainuosiu?

‒ Maaaaaaaaaaaaamaaaaaaaaaaaaaaa!!!!           

‒ Nori, aš paprašysiu tėvelio saldainiuko? Nori? Tėveli, saldainiuką.           ‒ Saldainiuko?…

‒ Taip! Dabar!

‒ Tau, ar kam?

‒ Broliui.

‒ Tai kad jis nenori.

‒ Ar nori saldainiuko?

‒ …aha….

‒ Nori!

‒ Na gerai, jau gerai… bet jei prilipins prie užuolaidos… Juk jis toks nevala.           ‒ Imk. Tau.  Aš tau vėl gražiai padainuosiu? Dievas stato namus, Dievas stato namus, Dievas stato namus, nuostabiuuuuus! Stato ne iš akmenų, stato iš gerų žmonių, Dievas stato namus, nuostabius..!

‒ Dukryte, knygutė tavęs jau laukia!

‒ O, taip! O tu nori knygutę skaityti?

‒ …aha…

‒ Tai ateik. Ateik pas mane. O tu pasitrauk. Mes su broliu čia sėdėsime.   

‒ Sveikas, brangusis! Žiūrėk, ką tau atnešiau. Stovėjau eilėje visą pusvalandį! Šviežutėlės ausytės! Ir dar  Mariana sakė, kad kitą savaitę  atveš naujų marškinių, nori, kad tau pažiūrėčiau?

‒ Maaaaaaaaaamaaaaaaaaaaa!!!

‒ Kristupai, paleisk mano sijoną.

‒ Kaži ar atveš, išdalins viską Bikelišky…praeitą mėnesį jau žadėjo…

‒ Tai , brangusis, ką tau valgyti padaryti? Gal kiaulės ausyčių iškept, kiaušinių turiu, galiu apvynioti.

‒ Gal ir nieko būtų.

‒ Gerai tada, tuoj pagaminsiu. O tu pats ką nors pasiėmei, kol manęs nebuvo?

‒ Ji suvalgė duonos su saldžiu sviestuku.

‒ Kristupai, paleisk mano sijoną! Aš einu kepti tėveliui ausyčių, tu vis tiek jų nevalgysi. O gal dar nori, mielasis,  kopūstų pyrago, iškepčiau?

‒ Mh. Ar valgysi, dukryte, kopūstų pyrago?

‒ Aha. Tik brolis jo nemėgsta.

‒ Tai gerai, iškepk, ji valgys.