Sara Poisson “Šito gyvenimo skonis”
Lėtojo skaitymo malonumas. Stora knyga, 537 psl., bet neprailgsta, jei leidi sau mėgautis ir skaityti lėtai. O kitaip ir neišeina, nes tiesiog užliūliuoja šio romano personažų gyvenimas ir pamąstymai. Skaitant jaučiausi, tarsi kalbėčiausi su geriausia drauge tamsų spalio vakarą. Negalvodama, nei kiek dabar valandų, nei kokie rytojaus planai, per daug svabu ir įdomu būti čia ir dabar. Kai vakaro tamsai apgaubus nesinori jungti šviesos, nes ji gali išbaidyti besiliejančius žodžius. Kai ateina ta akimirka, kai nebėra noro nieko nuslėpti. Išsivadavimo akimirka, kai pagaliau gali pasakyti tai, ką tiek laiko norėjai pasakyti.
Knyga susideda iš dviejų dalių (knygų). Vienoje pasakojama apie tris personažus, vystomas siužetas, kitoje vienas iš personažų rašo (ar skaito) savo esė knygą. Toks jausmas, kad pirma buvo parašyti esė knyga, ir tik paskui ji “įpinta” į romaną. Man asmeniškai esė gabaliukų buvo per daug, nes norėjosi sekti pasakojimą, būti kartu su personažais.
Šio jausmo kontekstas: suliteratūrinta kasdienybė kaime, atskiesta (ar sutirštinta) prisimimų ir pamąstymų iš pagrindinės herojės (beje, kaip ir autorė, Saros) rašomos knygos. Rašyti, skaityti, grybauti ir uogauti, eiti su šuneliu į mišką, gerti arbatą su kaimynais, tokia Saros išsipildžiusi svajonė. Pajutau tai. Pajutau kaimą ir jo ramybę, vienatvę. Natūralumą.
Taip ir teka ramiai lygiai ši knyga. Įvykiai joje ištįsta, išsilieja, o tįsdami sunormalėja, nebekelia nuostabos, kaip kas vakarą matoma raudonai išiliejusi saulė vakaro danguje. Atrodo, kas ten bebūtų aprašoma, bet koks posūkis ar keistenybė jau nebešokiruoja. Viskas yra tik savaiminis procesas, gyvenimas; ar pūvanti daržovė, ar senstantis žmogus, ar gamtos pokštas. Kaip ir gamtoje.
Iš prisiminimų labai patiko gimdymo scena, kur labai tikroviškai ir tragiškai nupieštas sovietmečiu gimdžiusių moterų realybės paveikslas. Šeimos santykiai, toksiški, labai arti matyti. Daug įdomių prisiminimų apie sovietinius laikus. Labai įdomu, nes pati augau tuo pačiu metu.
Užvertusi paskutinį puslapį dar galvojau, o kas yra viso pasakojimo vainikas. Žinoma, tai meilė. Bet ji kitokia, kaip ir viskas knygoje. Meilė artimui, koks jis bebūtų, nes jis arti. Nes jis išves tave pasiklydusią miške, nes su juo dalinsiesi, kai nebus ko valgyti, jis bus šalia tavo paskutinę akimirką.
Ką išsinešu iš šios knygos? Jei tik esi atviras ir myli žmones, vienišam būti neįmanoma, net ir gyvenant vienkiemyje.
Parašykite komentarą