Valdas Bartas “Lietus Amsterdame”
Šiaip nesu detektyvų mėgėja ir sutikau skaityti šią knygą Nyderlandų skaitytojų klube vien dėl pavadinimo. Gal ir buvo paminėtas jos žanras, bet, visgi nesitikėjau, kad teks nerti į detektyvą.
Kai tai supratau, neslėpsiu, nusivyliau. Tačiau skaičiau toliau. Dėl to ir myliu mūsų klubą, nes jame galima susidomėti knygomis ir žanrais, kurie pagal patvirtinimo šališkumą (confirmation bias) nebūtų patekę į mano akiratį.
Kitaip nei “Moneta ir labirintas”, kuri man labai nepatiko, nes per du storiausius tomus tiriama viena mirtis, kuri man visai nieko nesako, “neužkabino”, buvo iki skausmo neaktuali, čia žmogus (personažas) tiria savo šeimos ryšius ir jų pasekmes. Moteriškai auditorijai šeima automatiškai yra įdomu ir aktualu, nors knyga labai vyriška. Daug kraujo, žudymo, kančių. Toks tamsus vyriškas pasaulis.
Daug žodžių kaip “nusibaigti”
“patvarkyti”, “atsikratė”, “nukepti”, “išleisti kvapą”, “pribaigti”. Ko norėti, knyga apie laikus, kai žmogaus gyvybė buvo bevertė. Knyga apie labai nepatogią tiesą, gėrio ir blogio kovą, į kurią buvo įtraukti visi. Beprasmišką kovą, nes viskas taip arti, persipina ir tampa vientisu blogiu.
Žavėjo tas siūlo galo vyniojimas, kai, regis, jau visai nėra vilties ką nors naujo sužinoti, bet ir vėl užgriebiamas siūlo galas. Tikras gyvenimas, nors tai ir romanas. Tikra gėrio ir blogio kova, žydai, partizanai, “geriečiai” ir “blogiečiai” , bet ir tie ir tie galiausiai tik žudikai.
Pavadinimas apgaulingas, nes Amsterdamo ten visai nedaug (tai man nepatiko). Daugiausia – bandymo sužinoti, kas yra svarbu. Ir iš tiesų svarbu. Tik pasikapstyk savo šeimos istorijoje, ir rasi ne vieną siužetą romanui.
Knyga kaip kūrinys vientisa, visi siūlai užrišti, sumegzti, nieko palaido, viskas skandžiai, man visai patiko. Rekomenduoju tiems, kas mėgsta knygas apie karą.
Parašykite komentarą