
Kotryna Zylė “Mylimi kaulai”
On 2024-10-21 by Rasa SagėĮspūdžio aprašymas bus padrikas. Bet čia ne knygos, čia mano problema. Nes nemoku net apsakyti, ką patyriau skaitydama šią knygą.
Bet ramiai, iš eilės.
Pirmiausia, man asmeniškai geri atsiliepimai sugadina knygą. Natūralu, tikiesi kažko ypatingo ir tenka nusivilti, nes kas patinka daugeliui, nebūtinai patinka man.
Daug skaitydama jau išmokau atsirinkti, kas yra gera literatūra. Kas yra literatūra apskritai. Tai forma ir turinys, atitinkantys vienas kitą. Tai bendra visuma, harmonija tarp siužeto, pasakojimo stiliaus, struktūros, kalbos, pradžios ir pabaigos.
Kitaip tariant, harmoningai sukurtas įtikimas pasaulis. “Neįtraukė”, “ne mano” dar nėra blogas vertinimas. Gali ir neįtraukti, ir nesudominti, bet knyga būti parašyta gerai. Netgi genialiai, tiesiog ne tas laikas ir ne ta nuotaika ją tokią skaityti.
Nepažįstu Kotrynos, bet man kažkodėl atrodo, kad jai visai nesvarbu įvertinimai ir apdovanojimai, nors ji jų gavusi ne vieną. Žinoma, malonu, bet ji kuria ne dėl to. Tiesiog, ji yra Kūrėja. Kūrėja, kuri gavo palaiminimą ir leidimą kurti. Taip, iš didžiosios raidės, nes toks žmogus tieisog tam ir yra, jis negali nekurti.
Ir ką. Sunku kažką pasakyti. Visiškai, visiškai orginali knyga. Stiprėjanti geometrine progresija. Pabaigoje ratas galingai užsisuka. Nustembi, bet žinai, kad taip ir turėjo būti.
Fantastika? Mistika? Tikrovė? Iš dviejų padaryta vienas? Viskas taip. Ir ne.
Rašau dabar ir pačią keistas juokas ima. Tas… EUREKA! momentas. Tai jis iššaukia nesustabdomą juoką. Šis momentas yra įpintas šioje knygoje. Sunku net patikėti. O dar sunkiau paaiškinti.
Nieko tokio nesuprantamo. Kaimas, miestas, kaimynai, našlaičiai, meilė, vaikai, vaikų grobėjai, blogi vyrai. Bet.
Personažai… Aplinka… Pasakojimo stilius…Ir tos nejučia atpažįstamos asociacijos… Gal labiausiai nejučia atpažįstamos asociacijos. Bitės, kūno vešėjimas, Jėzus Kristus, Motė, ragana, sergėtojas, moteris vyrui ant pečių, pažadėta moters, jos dalia ir funkcija, piemenys našlaičiai, laimingu loterijos bilietu išloštas geras vyras.
Viską matai, tarsi iš tikrųjų. Nors ir ne ištikrųjų. Skaityti nelengva, tekstas tirštas, nors ir labai paprastas. Genialumas paprastume.
Beje, šios knygos skaitymą taip pat lydėjo mistinė istorija. Ji buvo dingusi. Įpusėjus skaityti išieškojau visus namus, nėra, nors užmušk. Jau net susitaikiau, kad taip ir liks nepabaigta. O tada medituodama supratau, kur ji. Kaip ji ten atsirado, neklauskit.
Tikiu, kad ne tik ši, kad daugybė mistinių istorijų lydi šią knygą. Nes ji pati tokia. Nenupasakojama.
Ir visgi kažkodėl man norisi ją palyginti su ČiupaČiups ledinuku. Logotipą jam nupiešė Salvadoras Dali. Ant servetėlės restorane. Paprastas čiulpinukas sukryžiuotas su paprastu pagaliuku. Geniali idėja. Mėgsta ir suaugę, ir vaikai. Kas gali būti geriau.
Taigi, kažkas saldaus, kažkas džiaugsmingo. Kažkas naujo ir neįprasto, bet labai patogaus ir tarsi visą gyvenimą laukto. Knyga – tau, vaikui saldainis.
Man ir pačiai nuostabu, kad geri atsiliepimai jos visai nesugadino. Nes gero daikto nesugadinsi. Harmoninga, vientisa, tobula, unikali.
Bet šiaip, skaitykit ir patys įsitikinsit.
Parašykite komentarą