Neringa Abrutytė “Trilogija” ir “Atostogos” – eilėraščiai

Apie tai man yra ir Neringos Abrutytės poezija.

Perskaityti šiuos eilėraščius reikia kodo. Panašiai kaip Tarkovskio filmuose – žiūri, matai kažką, ko nesupranti, bet negali atitraukti žvilgsnio. Kai protas nepriima, o kitos juslės – traukia. Kas ten taip traukia? Reikia sužinoti. Perkelti tai į proto lygmenį.

Pradžioje skaičiau tyliai. Galvojau, na ne, tikrai, poezija – ne man. Nieko nesuprantu. Apie ką? Kur mintis? Tik formų ir spalvų kratinys.

Tada, norėdama parodyti, ką skaitau, perskaičiau vieną eilėraštį dukrai. Garsiai. Ji mokosi mokykloje teksto suvokimo, taigi buvo gera praktika suprasti, kur mintis. Ir tada įvyko reikalingas fokuso pasikeitimas. Skaitant garsiai eilėraštis nuskambėjo visiškai kitaip. Jis ėmė skambėti!

Skaitant grasiai netikėtai atsirišo ritmas ir prasmė. Radusi žiūrėjimo kampą, jau visai negalėjau atsitraukti. Neėmiau jokios grožinės knygos, nieko nesimokiau (kaip rašyti), tik skaičiau.

Toksss… visiškai autentiškas kalbėjimas nesistengiant įtikti ar kažką pasmerkti. Be neapykantos. Be pompastikos. Ne egzaltuotas. Kitoks. Savotiškas. Iš vidaus. Tikras.

Pamačiau ir personažą, ir jo augimą. Vos ne kaip romanas, su emocijų potvyniais ir atoslūgiais, klystkeliais ir laimės akimirkomis. Tik parašytas eilėmis, o skaitomas su kodu.

Vienas mane net pralinksmino:

tinka apgedusių ar pažeistų plaukų nutriušusių

tuos plaukus matyt bus apkramtęs alkanas triušis

arba pusalkanis gerina plaukų be dažomųjų medžiagų

struktūrą nežinau kuris mano plaukas įtrūkęs o kurį

pasiutusį po trijų penkių minučių išplauti drungnu

plaukai žymiai sako geriau pasijutę mano tel. numeris:

keturi šeši du du devyni du

o skaičius visų mano galvos plaukų ne- pri-si-me-nu-

O šitas mano mylimiausias:

jaučiu – tirpsta

kūnas ir

tai kas prikimšta nereikalingo

(ištirps)

lyg nuo mano

vardo liktų

liekna priesaga -inga, ir

mano kūnas mano vardas

mano miestas ir

ir, ir

(ne–ri)