Aurelijus Zykas “Stebint žalsvą girios ošimą”
Stebint žalsvą girios ošimą…
Turbūt neatsitiktinai į mano rankas įšoka daug istorinių knygų ir jų rankraščių, nes pati dvejus metus rašiau istorinį romaną. Ir štai, ši labai graži knyga – ačiū už dovaną “Aukso pieva” leidyklai – istorinis romanas, vienos šeimos istorija, apimanti prieškario, karo, pokario, sovietinius laikus. Su visomis tų sunkių laikų traumomis ir tragedijomis, žmonių jausmais bei santykiais.
Tai antroji Aurelijus Zykas, dirbančio Lietuvos ambasadoriumi Japonijoje, jau parašiusio knygą apie Japoniją, knyga. Pirmasis romanas.
Kažkur užmačiusi šį romaną, pirmiausia susižavėjau jo viršeliu. Švelnus, jaukus, trapus ir akį traukiantis viršelis man kuždėjo, kad knyga kažkokiu būdu bus susijusi su Japonija. Juk jos autorius – žinomas japonologas. Labai nekantravau atsiversti ir imti skaityti. Tik po keliolikos puslapių supratau, kad viršelis man neteisingai pakuždėjo. Japonijos čia nėra, tai knyga apie mūsų pavergtą ir išniekintą tautą, kurios akyse šviečiantį prigimtinį žalsvą girios ošimą užgesino karas su savo pasekmėmis. Tik ar tikrai užgesino?
Šios knygos herojai – vienos šeimos nariai, pasakojantys savo gyvenimus, glaudžiai persipynusius su tautos istorija. Jaunas vaikinas palieka savo vienkiemį viduryje miškų ir išeina pas gimines į Kauną, kur kitą dieną gauna darbą – tiesti Žemaičių greitkelį, sujungsiantį Kauną su Klaipėda. Savo jaunystę atidavęs keliui, kurį tiesia plikomis rankomis, be jokių technikų, padedant tik arkliams, jaunas vyras priverstas apsivilti nekenčiamą uniformą ir eiti kariauti.
Vėliau į pasakojimą įsijungia daugiau šeimos narių, yra žmona, dvi dukros, šeimos draugas, tėvai, kaimynai, žydų šeima, Magda, senoji samdinė. Kas gimęs Sovietų sąjungoje, tam bus įdomu prisiminti, kaip vyko kasdieninis gyvenimas, kaip, pavyzdžiui, reikėdavo sveikintis su mokytojais, kaip vaikščioti per pertraukas ratu, kaip gatvėje plauti “gazirovkės” stiklinę, kaip kvepėjo ir atrodė tarybinės sienos, kaip moterys bandė prasčiausiomis ir netgi kenksmingomis priemonėmis išlikti gražios. Kas gimė vėliau, galbūt bus įdomu sužinoti kaip vyko pavergtos tautos gyvenimas, apsuptas melu. Gimdymas, savaitinis darželis, spektaklių statymas (keliolika propogandinių, vienas tikras), slaptas Kūčių šventimas, atsargus kalbėjimas, kad tik nepasakyti, ko nereikia. Užslėptos maldos ir kankinimų prisiminimai…
Pasakojimas persipina, knygos personažai pasakoja vienas per kitą, kartais nušokdami nuo minties, tarsi žūt būt norėtų įsitekti į tuos 475 puslapius, dar tiek daug norėdami pasakyti…
Nors kančios daug, bet net sunkiausias laikais viską juosia meilė. Būtent Motinos, Močiutės meilė vaikui, kuri išgelbsti jį nuo galutinės pražūties, kuri uždega prigesusią šviesą akyse. Viskas, kas dar laikosi, laikosi ant motinos meilės, teigia šis romanas.
Viena rašytoja labai puikiai įžvelgė, kad lietuvių tauta yra tiek visko išgyvenusi, tiek patyrusi smurto ir priespaudos, kad dabar mums reikia išsirašyti visus skaudulius, kad tik vėliau, išgiję, galėtume kurti kitokią literatūrą ir kitokią tautos istoriją.
Parašykite komentarą