Jurgis Brėdikis. Kitokiu žvilgsniu.

Oho.

Tai knyga, kuri pakeitė mano gyvenimą. Tikrai, neperdedu.

Yra daug gerų knygų. Vienas skaitydama mėgaujuosi skaitymo malonumu, gyvenu toje istorijoje ir puikiai praleidžiu laiką, kitas -susimąstau ir suprantu ką nors naujo apie save ir pasaulį. Tačiau nei vienos nerekomenduočiau kaip privalomos.

Ši knyga yra tokia,kurią būtina perskaityti kiekvienam. Ar daug yra knygų, kurias būtina perskaityti kiekvienam sąmoningam žmogui? Ši yra tokia.

Toks jausmas, kad  aš visą laiką ten buvau, pažinimo kambary, bet tik dabar kažkas užėjo ir uždegė šviesą. Jaučiau, kad tame kambaryje yra lova, kėdė, stalas, langas su užuolaidomis ir paveikslas ant sienos, bet tik dabar aiškiai juos pamačiau. Šviesą kambaryje uždegė Jurgis Brėdikis.

Gydytojas, buvęs sveikatos apsaugos ministras, ambasadorius, mokslų daktaras, ordinais ir premijomis apdovanotas, Kauno miesto garbės pilietis ir širdies daktaras. Dabar jam 87-septyneri. Visą gyvenimą, kaip padorus ir rimtas pilietis jis siekė mokslo, žinių, netikėjo Dievu, nes tai buvo neteisinga, nepriimtina, ir tiesiog, nelogiška.

Kai žmogus sulaukia 87-nerių, jam jau nebėra ko slėpti. Nebėra ko gėdytis, bandyti įtilpti į kokius nors rėmus, dėl ko nors jausti nepatogiai. Jis gali būti tikrai atviras. Jis gali sau leisti pasakyti tiesą, nebebijodamas pasekmių. Visi aštuoniasdešimtmečiai turėtų parašyti po knygą. Daug ką sužinotume, be kaukės, be pozos, be pompastikos ar naudos siekimo.

Kai tėvas man pasiūlė paskaityti lietuvių autoriaus knygą “apie pasaulį”, galvojau, kad tai bus dar viena visažinančio, atsakymus”suradusio” išminčiaus kliedesių rinkinys. Tačiau, nors ir nemokėjo pristatyti, mano tėvas ją vis primindavo. Nusprendžiau perskaityti tai, kas jam padarė tokį didelį įspūdį vien tam, kad geriau suprasčiau, kaip veikia jo smegenys… ir supratau, kaip veikia mano smegenys. 

Daug kas vadina tai stebuklais, mano teta ir mama sako, kad jos moka raganauti, aš pati visada tai vadindavau antena, įrodinėdama vyrui, kad ją turiu ir ji gauna informaciją, kad Dievas yra. Mintyse jis pasukiodavo pirštą ties smilkiniu, nors garsiai nieko nesakė.Amžinai neišspręsti ginčai jau nuo vaikystės: kas mes, vaikas gimsta geras ar blogas, dėl tikėjimo ekstrasensais, horoskopais, skirtingomis religijomis, galimais arba ne atsitiktinumais,  telepatija ir minčių galia… kažkoks chaosas, nuomonių kratinys, amžina konfrontacija. Kuri…stebuklas!, kaip išsimėčiusios dėlionės detalės susidėliojo į savo vietas perskaičius šią knygą. Oho.

Kas ieško, tas randa. Jurgi Brėdikis visą savo sąmoningą gyvenimą ieškojo atsakymų. Ar surado?  Jis nepateikia jų ant lėkštutės. Jis nedaro išvadų, neperša savo nuomonės. Jis tiesiog rašo tai, ką sužinojo. Ką surado. Ką mokslas jau įrodė arba ką bando įrodyti.

Kiekvienas atsakymą turi rasti pats.  

Aš radau.