12 skyrius
Koks keistas jausmas įslinkti į savo darbo biurą, kuriam atidavei tiek daug širdies ir į kurį įdėjai tiek daug lūkesčių ir jaustis čia nepageidaujama. Labai labai LABAI nemalonus jausmas. Toks nemalonus, kad belieka jį ignoruoti. Taigi, elgiausi, tarsi nieko nebuvo. Skaitykite toliau...
11 skyrius
–Monika, Monika! – girdėjau šaukiant savo vardą, bet nesupratau, iš kur sklinda garsas. Balsas lyg ir pažįstamas, bet man visai su atmintimi prastai pasidarė, nesupratau, kieno. Pakėliau galvą nuo kompiuterio.
–Monikaaaaa! Ar tu visai apkurtai?
A, Auksė. Iškišusi galvą pro virtuvėlės duris. Skaitykite toliau...
10 skyrius
Paskambino Kamilė ir paprašė manęs susitikti su Andrė. Labai keistas prašymas. Net ir po išgyvenimų dvare ir TO jausmo, kad esu ne viena, man jos pasiūlymas nuskambėjo daugiau nei keistai. Prie ko čia Andrė ir aš? Argi jis pas mane atvažiavo?.. Skaitykite toliau...
9 skyrius
Kelias siauras, asfaltuotas gal prieš šimtą metų. Dardėjau nesulaikydama riebių žodelių. Labiausiai buvo pikta dėl savo Hondukės, nejauna jau, o tokios duobės jai tikrai ne į sveikatą. Ir kam man to reikia, dar ir dar kartą klausiau savęs. Skaitykite toliau...
8 skyrius
Atsibudau nuo jausmo, kad krentu. Net įsikibau į lovos atlošą. Prisiminiau tik sapno nuotrupas – buvau kažkokioje erdvėje, bedugnėje, be sienų, buvo tamsu. Aš nieko nemačiau, liko tik jausmas – aš krentu. Mosuoju rankomis, beviltiškai stengdamasi už ko nors užsikabinti, tačiau tik krentu, krentu, krentu, nieko nebekontroliuoju, viską praradau, man liko tik kritimas. Skaitykite toliau...
7 skyrius
Dabar turėjau tikslą – sužinoti, kas tas vyras su ūsais. Įrodymus turiu net du, nuotrauką ir žiedą.
Iš karto po darbo ėjau siaura šv. Ignoto gatvele. Vis dar buvo tvanku, jaučiau kaip prakaitas lipdo suknelę prie nugaros. Niekaip negalėjau pamiršti tos katės. Skaitykite toliau...
6 skyrius
Kodėl grįžusi iš Italijos aš jaučiuosi tarsi išdžiūvęs šulinys, į kurį kažkas primėtė senų padangų ir dar įmetė nudvėsusią katę? Gal netgi nuo anksčiau – nuo tada, kai pradėjau sapnuoti tą vyrą. Buvau antrame kurse, viskas sekėsi puikiai, mokslai patiko, bet įsidarbinau ir mano dienos tapo tikri nesibaigiantys maratonai. Skaitykite toliau...
5 skyrius
Danguje grūdosi tamsūs debesys, o žvyro takelis vedė mane pirmyn. Žinojau, kur jis veda, ėjau juo šimtus kartų, tačiau man rodėsi, kad šį kartą jis niekada nesibaigs. Šį kartą viskas buvo kitaip, nebus už posūkio didelės liepos, paskui žemuogių pievos, paskui kaimyno bulvių lauko, paskui miškelio, o už jo ežero. Skaitykite toliau...
4 skyrius
Aš tikrai žinau, ko noriu iš gyvenimo. Noriu, kad man sektųsi. Kad mano darbas būtų įvertintas. Kad galėčiau užsidirbti. Kad man netrūktų pinigų. Noriu, kad mano nuomonės klausytų, kad ji būtų svarbi. Noriu atsakomybės. Noriu vadovauti. Noriu įrodyti visiems, kad aš galiu. Skaitykite toliau...
3 skyrius
Visą naktį sapnavau, kad einu kažkokiu ilgu koridoriumi, iš kurio nekaip nerandu išėjimo. Grindys nusėtos varnos plunksnomis ir jų lavonais. Stengiuosi neužminti, kyla panika, bet valdau save sakydama, kad visa tai tik sapnas. Tuoj atsibusiu, tuoj atsibusiu… Labai norėjau atsibusti, bet kažkas neleido. Skaitykite toliau...