Vasaros maratonas
8 skyrius
Atsibudau nuo jausmo, kad krentu. Net įsikibau į lovos atlošą. Prisiminiau tik sapno nuotrupas – buvau kažkokioje erdvėje, bedugnėje, be sienų, buvo tamsu. Aš nieko nemačiau, liko tik jausmas – aš krentu. Mosuoju rankomis, beviltiškai stengdamasi už ko nors užsikabinti, tačiau tik krentu, krentu, krentu, nieko nebekontroliuoju, viską praradau, man liko tik kritimas. Ar kada nors pasieksiu žemę, bet kokį kietą paviršių? O gal taip ir krisiu visą likusį gyvenimą, kol pasensiu, arba numirsiu iš bado?
Atsibudusi atsidusau su palengvėjimu. Ufff… nu ir kvailas sapnas…Tai aš iš lėktuvo krentu į kažkokius koliziejus, tai, iš viso, beribėje erdvėje…krentu. Ką tai galėtų reikšti, tas kritimas sapne? Kaip jis susijęs su mano gyvenimo įvykiais, kurie vyksta?
Atsakymo į šiuos klausimus, aišku, neradau, todėl nusprendžiau pasidaryti kavos ir lovoje šiek tiek padirbėti. Nors ir šeštadienis, bet man visai patinka netrukdomai pageneruoti idėjų sekančiam projektui. Nuobodžius darbus, kaip sąmatų kūrimą, sąskaitų išrašymą, ataskaitų ruošimą, galiu atidėti darbo dienai, o kūrybiniai darbai geriausia sekasi namuose, lovoje.
Kaip tik turiu kavos reklamą… „Mh“, …gurkšnodama kavą įtemptai galvojau. „Kava…kava… Kava – gaiva…“ Gaivu…kas yra gaivu?… Mėtinė kava…O! Neblogai. Pagooglinau, ar iš viso egzistuoja mėtinė kava. Ne! Tik mėtinė moka, o tai visai kas kita…Kaip būtų įdomu paragauti mėtinės kavos…Bet galime visada pritempti…Galima, pavyzdžiui, auga mėtos, personažas (turi būti jauna mergina) prieina, nuskina, patrina tarp delnų, pauosto ir įsiberia į kavą. O tada ją užuodžia kaimynė…Hm, bet čia bus tarsi mėtinės kavos reklama, o ne šiaip kavos. Dar reikia pagalvoti. Bet kava – gaiva man patinka…
Nepajutau, kaip praėjo visa valanda. Per tą laiką googlinau, galvojau, rašiau, tryniau, sėdėjau įsmeigusi akis į vieną tašką. Neblogai padirbėjau. Smagiai pašokau iš lovos ir nuskuodžiau į dušą. Bet tik atsukusi vandenį išgirdau telefoną. Skubiai apsišluosčiau ir išlėkiau iš vonios.
–Labas, ką darai?
–Labas, Sibile. Ai nieko, ėjau į dušą.
–Ką veiksi?
–Nžn, gal biškį padirbėsiu…Projektų krūva, o praeita savaitė buvo kažkokia unbelievable crazy.
–Nu, iš aš tą patį pagalvojau. Tas žalias kambarys, močiutė, paskui laidotuvės, ta nuotrauka, viskas kažkaip tau susidėjo. Dar darbe… Tikrai, crazy. Dėl to aš tau ir skambinu, turiu pasiūlymą. Renkis, varom į „Kroodilą“.
–Tai kad ten bilietų jau nėra, reikėjo iš anksto užsisakyt.
–Yra, aš suveikiau tau bilietą.
–Rimtai?
–Jo. Parašiau feisbuke, kad ieškau, ir atsirado, kas parduoda.
–Oooooooo…rimtai?!
–Nu, – girdėjau, kaip Sibilė šypsosi. –Varai?
–Tai mano mašina?
–Galim. Bilietas vienai dienai, bet jei ką galėsi pasilikti, niekas ten netikrina.
–Neee, aš gal nenakvosiu, neturiu miegmaišio, bet šiaip tikrai įdomu būtų, kūrybinių idėjų pasigaudyt…Kaip tik dabar užstrigau su kavos reklama.
–Arba – šiaip atsipalaiduot. Taigi savaitgalis, gali truputį pamiršti darbą?
–Na taip… turėtų būti fainas festivalis. Kada išvarom?
–Pradžia vienuoliktą, tai už valandos?
–Ok, būsiu prie tavęs už valandos.
Kosminiu greičiu nusiprausiau, įšokau į džinsus, užsitraukiau baltus, paprastus marškinėlius, įsimečiau vandens, telefoną, užrašų knygutę, šokoladuką, piniginę, skėtį, vienkartinių nosinių, vazeliną lūpoms ir saulės akinius. Atrodo, viską pasiėmiau. Užrakinau duris.
Važiuodama širdyje džiaugiausi, kad turiu tokią gerą draugę, kaip Sibilė. Gal ne visais gyvenimo klausimais mūsų nuomonės sutampa, bet ji tikra draugė. Rūpinasi manimi, stengiasi, kad man būtų gerai. Kažkaip iš karto susidraugavome, jau pirmame kurse, ėjau, atsimenu, Katedros aikšte ir susitikome, ji irgi ėjo ta pačia kryptimi, o neatpažinti jos iš tolo neįmanoma iš jos ryškių, oranžinių plaukų. Ėmėme kalbėtis, ir taip nenustojome to daryti iki šiandien. Paskui prie mūsų prisijungė ir Kamilė, tiksliau, jos su Sibile jau buvo susidraugavusios. O man su moterimis niekada nesisekė draugauti. Aš jaučiu tik didžiulę konkurenciją iš jų pusės, juk visos nori būti gražesnės, protingesnės, šaunesnės už kitas. Patraukti daugiau vaikinų dėmesio, daugiau pasiekti gyvenime. Fui. Mano kolegės visos tokios. Dar pradžioje nebuvo taip blogai, bet kai tik vadovė pranešė, kad laukiasi, viskas, žiurkių lenktynės prasidėjo…Kuri užims jos vietą? Labiausiai tai Auksė veržiasi, ji gal ir kitus įkalbėjo prieš mane laikytis. Jaučiu didžiulį kolektyvo susipriešinimą, juk ne veltui vadovė gavo tą e-mailą apie plagiatą. Kai taip yra, tai rankos nusvyra ką nors naujo kurti, todėl trigubai labiau džiaugiausi, kad turiu Sibilę ir kad ji išsitempė mane į Kroodilą, ten tikrai bus faina, praeitais metais buvome visos trys. Dabar Kamilė su savo meile, su tuo Andrė tūsinasi, vakar jis atskrido. Todėl negali, aišku. Bet faina buvo. Kiek ten visokių idėjų prigeneravome! Tiesiog fontanai tryško. Ir darbui, ir asmeniniam gyvenimui. Žodžiu. Labai gerai, kad ten dabar važiuoju. Kažkaip buvau visai pamiršusi, kad reikia bilietus nusipirkt. Šaunuolė Sibilė!
Dilgtelėjo širdį, prisiminus Treškį. Juk jis irgi visada mane suprasdavo, palaikydavo. Buvo geras mano draugelis, visada linksmas, ir mane nuteikdavo nuotaikingai, bet va… Ai, yra kaip yra, apsieisiu aš ir be šuns. Nors gaila…Gal reikėjo tada nevažiuoti į darbą, o geriau jo paieškoti? Juk „darbas ne vilkas“, kaip sakydavo mano močiutė, o nieko gal nebūtų atsitikę, jei šiek tiek pavėluočiau? Dabar, kai matau viską iš laiko perspektyvos, – tikrai neverta buvo skubėti. Paradau Treškį, o prezentacija vis tiek nepavyko…Tiksliau pavyko, puikiai, bet „mielieji“ bendradarbiai pasistengė, kad tai atrodytų kaip plagiatas…Bliamba, kaip jie mane nervuoja…negaliu pakęsti. Nesinori nei kurti, nei į darbą eiti, su tokiu kolektyvu. Atleisiu visus! Turiu nusiraminti. Giliai įkvėpiau. Sibilė su festivaliu pačiu laiku, tikrai atsigausiu. Net ir per vieną dieną, bus jėga. Valio, varom į Kroodilą!!!
Oras pasitaikė nuostabus. Visą gegužę jau buvo vasariškas oras, o birželis prasidėjo tiesiog tropine kaitra. Šiandien nebuvo taip karšta, apie 25, pūtė švelnus vasariškas vėjelis, kedenantis plaukus, tikra aksominė vasara, kokią prisiminiau iš vaikystės. Ech… Vaikystėje, pas močiutę, aš buvau tikrai laiminga. Jaučiausi saugi, namuose. Mylima, prižiūrėta, nieko man netrūko. Bet vaikystė, gaila, baigėsi ir turiu dabar kaip kokia hiena kovoti už savo vietą po saule. Tėvai net nepritarė, kur nusprendžiau stoti. Labai norėjau komunikacijos, kurti reklamas, ir panašiai… bet tėvas sakė, nesąmonė, vaikų pasakos tos reklamos, geriau stočiau į teisę, va čia tai rimta…Taip ir kovojau, kovojau, iki šiol turiu kovoti…Dar giliau atsidusau.
„Ai“, – kaip visada numojau ranka. Kam čia parintis, mes varom į festivalį!!! Viskas, kad neigiama, niūru, sunku, šiandien negalioja. Aš taip pasakiau!
….
Daug margos publikos. Nuo vyresnio amžiaus neformalų ir įvairaus plauko menininkų, iki studentų, kurie dar tik bando suvokti save kūrybinėje plotmėje. Mes su Sibile – dvi fatališkos moterys – ji savo ilgais, ugniniais plaukais ir giliomis rudomis akimis, aš – su juodais kaip varno sparnas plaukais ir baltų marškinėlių kontrastu, iš karto patraukėme susižavėjusių vaikinų ir pavydžių merginų dėmesį. Buvo šiek tiek keista be Kamilės, paprastai ji sugerdavo visą mums skirtą dėmesį, nes buvo iš mūsų komunikabiliausia, o iš ėsmės – plepiausia ir kvatojosi garsiausiai. O dabar mes tik dviese…kalbėjo daugiausia Sibilė. Aš tingėjau veltis į diskusijas. Kai manęs vienas paklausė, ką galvoju apie daoizmą, atsakiau, kad jo akys labai keistos – viena žalia, kita ruda. „Visi man taip sako“, pasakė jis ir mūsų pokalbis nutrūko. Na ir gerai, aš specialiai norėjau pasirodyti banali nuobodyla.
Vaikinas žaliai dažytais plaukais priėjo prie manęs, kaip dėliojome mandalas. Ėmė kalbėti apie egzistencializmą, nors nieko manęs neklausė, tarsi sau, tarsi man. Gerai, paklausysiu, ypač, kaip jo tokia įdomi tatuiruotė…Nuoga mergina su dviem ryškiomis akimis – viena akis raudona, kita žalia…
„Ir vėl tos spalvos!” staiga dingtelėjo man ir neištvėrusi nuėjau nusipirkti alaus, nors žinojau, kad turėsiu vairuoti namo.
Kai pradėjau…tai aišku buvo sunku sustoti, ypač, kai vasara, ežeras, kalbos apie meną, virtualią realybę ir dirbtinį intelektą…niekaip negalėjo iš galvos išeiti vaikinas su tatuiruote, jis man kažką priminė, tik niekaip negalėjau suprasti, ką… Ieškojau jo minioje, bet daugiau jo nepamačiau. Nuėjau prie ežero, atsisėdau ir įsižiūrėjau į debesis. Ir vėl visokios mintys ėmė lįsti į galvą, apie močiutę, apie vyrą su ūsais, apie simbolius….Kam visa tai? Ką tai galėtų reikšti? Man, mano gyvenimui dabar? Gal ir mano gyvenimas yra tik iliuzija? Gal kažkur yra tikras gyvenimas, o čia – tik jo atspindys, lyg virtualus, lyg netikras, iškreiptas, esantis kažkur kitur… Jei šis netikras, tai kur tikrasis? Kur?…
Besėdėdama sugalvojau, kad rytoj nuvažiuosiu į dvarą. Ten, kur gyveno mano proseneliai, Jonavos rajone. Turėčiau rasti, nors močiutė mane tik vieną kartą buvo nusivežusi parodyti, kur ji gimė. Man buvo kokie dvylika metų. Bet pabandysiu rasti. Gal nuvažiavus ten, man paaiškės? Kokia viso šito prasmė?
Kažkoks senis prisėdo prie manęs per paskaitą apie vizualizaciją. Žiūrėjo akies krašteliu, žiūrėjo, bet nieko nesakė. O staiga tik pašoko, trenkė kėdę į žemę ir suriko ant visos palapinės:
–Nelėk per gyvenimą kaip akis išdegusi!
O Dieve tu mano. Visi net nutilo. Košmaras.
Ai, nieko. Ką padarysi, būna visokių crazy diedų.
Tuo norėjau save įtikinti, aišku, bet… Kažkur giliai man buvo aišku, kas jis tai sakė man. Būtent man. Iš visų paskutinės savaitės, grįžus iš Italijos, įvykių, jau nebegalėjau tuo stebėtis. Jis irgi kažkaip su visu tuo susijęs. Arba tik aš matau tokią realybę? Kaip kalbėjome diskusijoje apie dirbtinio intelekto formuojamą virtualią realybę… Ji kiekvienam formuojama kitokia, pagal jo pomėgius ir interesus… Gal ir mano tikroji realybė yra kažkieno formuojama? Tik kieno?… Tokiuose festivaliuose gali kilti įvairių minčių.
Norėdama atsipalaiduoti ir nusiraminti nuėjau į kvėpavimo užsiėmimus. Kvėpavome į stuburą, jaučiau, kaip stuburu kyla ir leidžiasi šviesos kamuolys, kaip viskas šviesėja ir skaidrėja, darosi lengviau kvėpuoti. Stipru. Po užsiėmimų pasijutau visai išsiblaiviusi, o kadangi jau buvo po devynių vakaro, nusprendžiau važiuoti namo.
–Palauk, nevažiuok, tuoj bus susitikimas su Tibeto išminčiumi, kuris meditavo penkiolika metų kalnuose, nušvito, ir dabar mums skaitys paskaitą apie kūrybiškumą! Jis yra festivalio vinis, pasilik, gal tau tik jo paskaitos trūksta, kad sudėtum visus taškus ant „i“! – Sibilė tikrai moka įtikinėti.
Gerai. Pasilikau.
Po paskaitos jau buvo tamsu. Sibilė grįžo su dviem bokalais, pilnais putojančio gėrimo, ir aš pasidaviau. Ai…
Miegojau kažkieno palapinėje, kažkieno miegmaišyje, nesipraususi, nesivaliusi dantų, neturėjau nei šukų, nei kuo persirengti… ir dar turėjau leisti kažkieno rankai ilsėtis ant mano krūties, atsibodo kovoti, aš nustumiu, o ji vėl atslenka… Fui. Visiškai ne mano stiliuje. Nepatinka.
Todėl porą valandų nusnūdusi išsirangiau iš palapinės. Rytas buvo šiltas ir gaivus. Festivalis dar miegojo, tik vienas kitas „išėjęs“ dalyvis, atrodo, visą naktį taip ir prasėdėjęs prie laužo, kiurksojo ten pat knapsėdamas.
Noras susirasti prosenelių dvarą po tokios nakties ne tik nenuslūgo, bet dar labiau pastiprėjo. Turėjau surasti kažką savo, kažką maniško, praleidusi naktį svetimoje palapinėje ir miegmaišyje, su svetima ranka ant krūtinės. Miegai visiškai išlakstė ir aš užvedžiau automobilį. „Gal ir negražiai darau“, juk palieku Sibilę, dingtelėjo mintis. Bet ji supras. Ji tikrai ras, kas ją paveža, ne iš kelmo spirta. Ji supras.
Paspaudžiau atbulinę pavarą ir išvairavau iš aikštelės.
Kas buvo toliau? Ar Monika rado dvarą?
Oho! Koks geras skyrius 💖 !!!man labai patinka!!
Monika rado dvarą.