Vasaros maratonas
1 skyrius
Kamilė žvelgė į savo džinsus, sulaistytus vynu. Atsiprašinėdama padaviau jai servetėlę. Pati nesuprantu, kaip aš taip sugebėjau nuversti tą taurę. Esu pavargusi, po kelionės dar neišsimiegojusi. Apskritai aš nenorėjau niekur važiuoti. Kamilė pati kalta, kad mane įkalbėjo. O dabar sėdi apstulbusi. Ko čia stebėtis. Na, gerai, nauji džinsai, bet… jaučiu, kad ta kelionė mane visai išmušė iš pusiausvyros. Tik apsigynėm diplomus, dar nespėjau atsigaut, ir jau varom. Kamilė amžinai nenusėdi vienoje vietoje. Aišku, buvo smagu, skanus vynas, gražūs italai, mažos jaukios Romos gatvelės, saulė, šiluma, visokios įžymybės, pusę Italijos apvažinėjom. Smagu, bet man jau visko per daug. O rytoj jau į darbą, ir vėl nespėsiu atsigaut. Darbe tai tikrai laukia košmaras, tas grybas Mindaugas aišku, nieko nebus padaręs, ką palikau. Teks pačiai kapstytis, iki išnaktų sėdėti. Ne, tikrai nenuostabu, kad ir tą vyną išpyliau. Kaip sako, bėda viena nevaikšto. Kai jau susikaupia, tai viskas iš karto. O priedo dar – tas košmariškas sapnas šiąnakt…
-Aš tau naujus džinsus nupirksiu, jei neišsiplaus.
-Baik tu, nesvaik, – Kamilė perbraukė servetėle per džinsus ir tuoj pat pamiršo nemalonumą. Atvirkščiai nei aš, ji buvo puikios nuotaikos. – Man Andrė parašė šįryt ryte, jaučiat, mergos? Nesitikėjau… – atmetė savo ilgus šviesius plaukus ir laiminga sužybsėjo mėlynomis akimis.
-Oooo, tai ką siūlo?- Sibilė gurkštelėjo vyno. Ji visada užsisako tik raudoną ir visada prašo itališko.
-Nieko, šiaip paklausė, kaip sekasi. Planuoja į Lietuvą atvažiuoti, taip aš jį sužavėjau, – Kamilė nusikvatojo.
-Leisk, aš tau kitą taurę pastatysiu, – aš negalėjau nusiraminti.
-Ai, nebenoriu, užteks. Jau reikės namo pakuotis, rytoj visoms į darbą…
-Aha. Mano vadovė sakė po kelionės man duos kažką naujo, kūrybiško, susijusio su Italija, kaip laukiu! – Sibilė dažnai skundžiasi, kad jos darbas nuobodus, ji nori kažko kūrybiškesnio. Dėl to iš stojo į kūrybos komunikaciją VU, kur mes visos ir susipažinome.
Aš tai stojau į komunikaciją, man ta kūryba…gali jos ir nebūti. Bet mokytis patiko. Šaunūs dėstytojai, aišku, ne visi, bet tikrai buvo gana įdomu ir naudinga. Ir darbą gavau pagal specialybę, jau antrame kurse pradėjau dirbti su internetinės komunikacijos strategijomis. Cool. Man patinka. Ir šiaip mano gyvenimas neblogas, mokslus baigiau, diplomas kišenėje, darbas patinka, tikiuosi, greitai pareigose paaukštins. Nuo rugsėjo pirmos iš darbo išeina projektų vadovė, aš galėčiau pretenduoti į jos vietą. Pinigų bus daugiau, darbas atsakingesnis. Jėga. Ir butas mano fainas, geroje vietoje, jaukus. Viskas gerai. Kai pagalvoji.
Susimąsčiusi pabaigiau likusį vyną taurėje. Šiek tiek atsilikau, kol ieškojau eurų piniginėje. Išėjusi pamačiau dvi cigarečių žarijas ir varinius Sibilės plaukus dešinėje nuo baro. Jų su niekuo nesumaišysi. Italai ėjo iš proto Sibilės plaukus pamatę, bello, bellisima, aspetta tik ir skambėjo iš visų pusių. Bet Sibilė tai ne Kamilė, jai nė motais. Ji tik nužvelgdavo tuos visus italus, vos ne vos nusišypsodavo ir praeidavo pro šalį, užleisdama vietą Kamilei pasireikšti…Oi, net linksmiau pasidarė, kai prisiminiau visus tuos mūsų nuotykius Italijoje.
Atsisveikinusi su draugėmis pėsčiomis patraukiau namo. Mano butas visai netoli, dvidešimt minučių kelio pėsčiomis nuo Katedros. Mažiukas, vieno kambario, bet labai džiaugiuosi, kad jame gyvenu. Po trijų metų bendrabutyje privatumas atrodo aukso vertės, dabar nenorėčiau jokios, net pačios nuostabiausios kambariokės. Gerai, kad galiu sau tą leisti. Ir be to, aš ne vieniša. Turiu Treškį. Praeitą savaitę jį prižiūrėjo kaimynė, atvežiau jai lauktuvių iš Italijos – suvenyrinę Dovydo skulptūrėlę. Ją pamačiusi, kaimynė kad užsivedė pasakoti, kaip ji pati kažkada, tarybiniais metais, buvo Italijoje, ir taip toliau, ir taip toliau, neįdomu. Vos ne vos išprašiau pro duris, pasakiusi, kad eisiu susitikti su draugėmis. Vargšas Treškis net ėsti ko neturi, reikia į parduotuvę užeiti… Dievulėliau, kaip pavargau.
…
Kai pagaliau atsiradau prie savo buto durų, miegas merkė akis, kojos buvo sunkios kaip kaladės, svajojau tik apie lovą. Bet niekaip negalėjau atrakinti savo buto durų. Raktas užstrigo spynoje ir nenorėjo suktis. Vis bandydama ir bandydama ėmiau stebėtis, kodėl aš negirdžiu Treškio. Juk jis turėtų būti prie durų, iš kitos pusės. Pašaukiau: Treški! Treški!
Nieko.
Staiga išgirdau silpną garsą. Braižymąsi, tarsi šuns nagai braižytų duris. Garsas sklido iš viršaus, penkto aukšto. Dar niekada nebuvau ten užlipusi, nebuvo reikalo. Lėtai, įsiklausydama užlipau. Garsas tikrai sklido iš už vienų durų. Nors jau buvo vėlu, po dešimtos, bet per apmusijusį laiptinės langą krito pakankamai šilto birželio vakaro šviesos, kad pamatyčiau, jog šios durys įstrižai nudažytos dviem spalvomis – žalia ir raudona. Kas čia per karnavalas? Įsižiūrėjusi durų apačioje mažytėmis raidėmis pamačiau parašyta porta verde rosso. Žaliai raudonos durys. Itališkai!
Kaip užburta ėmiau spoksoti į duris. Viską pamiršau, net savo šunį. Net ir darbą, drauges, išpiltą vyną. Net kelionės įspūdžius. Galvoje sukosi tik viena mintis – kur aš tai mačiau?
Staiga pastebėjau, kad durys neturi nei rankenos, nei akutės, nei raktų skylutės, nei durų skambučio. Tarsi jas kažkas būtų tiesiog nupiešęs ant sienos. Atsargiai paliečiau ranka. Jos atsivėrė. Nesuprasdama ką darau, užėjau į vidų.
-Atsiprašau? – tyliai sukuždėjau. – Ar yra čia kas nors?
Mane apgaubė prieblanda, į nosį trenkė apleistos patalpos kvapas. Pabandžiau surasti jungiklį. Niekur jo nemačiau. Netrukus akys priprato prie blausios šviesos, atsargiai ėmiau žvalgytis. Patekau į gana didelį kambarį, išklotą raudonu senu kilimu. Baldų jame beveik nebuvo, tik viename kampe stovėjo odinė sofa, kitame apdulkėjęs pianinas. Langai uždangstyti sunkiomis užuolaidomis, ant sienos kabėjo keletas paveikslų su Italijos vaizdais. Priėjau arčiau ir tarp paveikslų pastebėjau nedidelę, nespalvotą nuotrauką. Joje buvo pavaizduotas tamsaus gymio vyras su juodais ūsais, vienoje rankoje laikantis lazdelę, o kitoje skrybėlę. Apsirengęs senoviškai, bet mane apėmė nuojauta, kad aš tikrai jį kažkur mačiau… Staiga sąmonę nušvietė mintis – tai JIS! Tai vyras iš sapno! Tai jis man rėkė šiąnakt tiesiai į veidą kažką itališkai, jis mane purtė, kažko iš manęs norėjo…Aš gyniausi, o jis prispaudė mane prie sienos, kuri staiga virto lėktuvo avarinėmis durimis, su siaubu suvokiau, kad krentu iš lėktuvo, atsitrenkiu į jo sparną, visai šalia ūžė reaktyviniai varikliai, o aš krentu, krentu, iš labai aukštai įkritau į Romos Koliziejų, kuriame mačiau dramblius, lakstančius tigrus, karius su ietimis… Pro šalį praskrido lėktuvas su atidarytomis durimis, kuriose stovėjo tas vyras. Lėktuvas smigo nosimi tiesiai į Koliziejų… Audringą minios ūžesį praskrodė šaižus garsas…ir tada atsibudau.
Prisiminiau sapną visą, su smulkmenomis, nors kai atsibudau išpilta šalto prakaito, galvojau, kad tiesiog prisisapnavo košmaras, kurio detalių neatsimenu. Ta nuotrauka man viską priminė. Kas jis? Kodėl jis čia, kodėl jis mano sapne?
Apimta siaubo atatupsta grįžau prie durų. Durys iš vidaus taip pat buvo nudažytos įstrižai, tik spalvos – balta ir juoda. Bandžiau jas atidaryti, daužau, šaukiau, jos nepajudėjo. Užsitrenkusios. Drebančiomis rankomis susiradau telefoną. Ačiū Dievui, neišsikrovęs. Paskambinau kaimynei.
-Sveiki, ar dar nemiegate? O dieve, kaip gerai, kad pakėlėte. Aš čia užsitrenkiau bute penktame aukšte, gal galite ateiti?
Visa drebėdama sėdėjau nugara atsirėmusi į duris ir laukiau. Kiek laiko jai reikia pakilti per du aukštus? Vienos, dviejų minučių? Kaimynė nesirodė. Paskambinau jai dar kartą.
-Monikut, o kur tu esi, kuriame bute užsitenkusi? – balsas uždusęs, visgi ji užlipo.
-Penktam, čia tokios keistos dyrys, žaliai raudonos, tiesiai priešais laiptus!
-Čia nėra jokių durų, žaliai raudonų. Visos rudos, kaip ir visam name, standartinės. Kur tu esi?
-Kaip tai nėra?…- aš jau beveik verkiau.
-Na, yra durys, bet paprastos. Kur tu esi? Kur tos durys?
Gal aš toliau sapnuoju? Drebančiomis kojom atsistojau ir priėjau prie lango. Atsargiai atskleidžiau apdulkėjusią užuolaidą. Na taip, mūsų kiemas, priešais – kaimynų namas, tik iš aukščiau. Pabandžiau praverti langą. Jis gana lengvai atsidarė.
-Terese, gal jūs galit išeiti į kiemą? Aš jums pamosiu pro langą.
-Tuoj, einu.
Kaimynė netrukus pasirodė kieme. Persisvėriau per langą ir pamojavau.
-Vaikeli, tu gi ne mūsų laiptinėje! Štai kodėl tų durų neradau. Tuoj, tuoj, palauk, ateinu.
Kas toliau? Parašykite savo idėją komentaruose!
Užplūdęs palengvėjimas apsvaigino, lyg būčiau vienu atsikvėpimu susivertusi dar vieną taurę vyno, ir aš garsiai nusijuokiau. Kaimynė, kad ir kokia erzinanti būtų, tuoj ateis ir mane išvaduos. Galės užtai paskui visam kiemui pasakoti, kad pašvenčiau taip, kad net savo namų neradau. Nesvarbu, man nerūpi, ką tos senos tarkos plepa. Neturi savo gyvenimo, tai ir apkalba visus kitus.
Staiga visai šalia pasigirdo garsus krebždėjimas ir mano širdis vėl šoktelėjo prie gerklės. Šis garsas mane ir atvedė į penktąjį aukštą. Vėl praskleidžiau užuolaidą, kad geriau matyčiau kambarį ir priešais pamačiau dar vienas duris, nudažytas tokia pačia spalva, kaip ir siena, lygias ir be rankenos. Krebždėjimas sklido iš tos pusės ir aš priėjau arčiau. Delnais atsargiai stumtelėjau duris, nieko nesitikėdama, tačiau jos tyliai prasivėrė.
Pirmiausiai dėmesį patraukė judesys – palinkęs vyras atidarinėjo masyvaus antikvarinio rašomojo stalo stalčius ir įnirtingai kažko ieškojo, taip sukeldamas šnarėjimą ir krebždėjimą. Jis akivaizdžiai nesirūpino, kad jį kas nors gali išgirsti. Akimirksnį svarsčiau, ar šūktelėti jam ir paprašyti, kad mane iš čia išleistų, ar tylutėliai grįžti prie lauko durų ir laukti kaimynės, nes patamsyje piktai kažko ieškantis vyras tikrai nekėlė pasitikėjimo, bet staiga jis kilstelėjo galvą ir pažvelgė tiesiai į mane.
– Questo sei tu! – ištarė kaltinančiai.
…Teresė sunkiai šnopuodama užlipo į gretimos laiptinės penktą aukštą ,kaip Monika ir prašė.Ten iš tikrųjų buvo tos keistos raudonai žaliai dažytos durys.
“Nei rankenos,nei skambučio”-nusistebėjo Teresė,-“kokiam gi keistuoliui prireikė tokių durų?…Na,ir žmonės dabar …”
Jau norėjo belsti į duris ,bet ,palietus jas ranka,jos prasivėrė pačios….
-Monika,tu čia ? -šūktelėjo kaimynė ,tiesiog virste įvirtusį į kambarį,-taip lengvai ,tarsi su spyruoklėmis atsidarė durys ,ir nespėjus Teresei dorai susigaudyti,tuoj pat užsivėrė.
-Terese!-su palengvėjimu šūktėlėjo Monika ,pamačiusi ją keistame kambaryje ,bet tuoj pat jos veidas apsiniaukė ,ir širdį persmelkė baisus įtarimas….- O durys ?….Jos užsitrenkė ,taip ?…
Abiems puolus tikrinti durų ,paaiškėjo ,kad durys iš tiesų užsitrenkusios ,tik dabar bute jau vietoj vienos belaisvės ,jau buvo dviese…
-Kas per velniava ,-burnojo Teresė ,-o juk palikau kepti mėsą orkaitėje ,sūnus žadėjo su šeima po valandos aplankyti,tai bent reikalai…!
Abi moterys ne juokais susirūpino .Teresė puolė skambinti sūnui ,ir kažką nerišliai jam aiškinti ,Monikai įsiskaudėjo galvą…Visgi ,nuo tų linksmų šventimų Italijoje,kai vynas liejosi laisvai,o ir dabar,taip smagiai pasedėjus su draugėmis,staiga užpuolus rūpesčiams ,organizmo dehidratacija davė apie save žinoti .Monika ėmė dairytis vonios ar virtuvės kambario .Skubiai norėjo atsigerti vandens ,kol galvos skausmas neįsismarkavo…
Pro didžiojo kambario duris ji pateko į mažesnę patalpą ,su daugybe knygų lentynų ,bei senoviniu rašomuoju stalu,o už bibliotekos ,Monikos laimei,buvo žavingas vintažinis vonios kambarys.Monika puolė prie senovinio vandens čiaupo ,iš kurio pradėjo bėgti vanduo.Ji godžiai atsigėrė tiesiog iš čiaupo ,rieškučiomis dar pasėmė vandens ,ir apsišlakstė veidą ,plaukus…Tiesiog sunku buvo patikėti,jog tai ne sapnas,ir viskas ,kas vyksta su ja yra realu…
Ji valandėlę pasedėjo ant vonios krašto,ir kai jausmai ir galvos skausmas truputėlį atslūgo ,nutarė geriau apžiūrėti bibliotekos kambarį.
Tik išėjus iš vonios kambario,jos dėmesį iškart patraukė įmantria rašysena užrašytas užrašas ant aliuminės lentelės ,prikaltos matomoje vietoje :Sette invitano al mistero, e allora la porta si illuminerà e la libertà cadrà.(Paslapčiai įminti septynis pakviesk ,ir duris tada tiesa apšvies,ir laisvė įsilies.)
-Terese!-pašaukė Monika.Šiai tuoj pat atskubėjus ,jos abi ėmėsi tyrinėti šį paslaptingąjį užrašą…Monikai išvertus užrašą į lietuvių kalbą ,jos priėjo išvados ,jog čia norėta pasakyti,jog ištrūkti iš keistojo buto jos galės tik tada ,kai žmonių skaičius bute išaugs iki septynių….
Kažkur skaičiau, kad mes negalime susapnuoti tų veidų, kurių nesame matę realiame gyvenime, kine, koncerte ir t.t. Šią informaciją pagrindinė veikėja galėtų sužinoti iš savo buvusio dėstytojo, kuriam rašė eilėraščius arba kepė pyragus (bet romano nebuvo). Tada suprastų, kad net ne sapne ji pirmą kartą pamatė susapnuotą vyriškį. Šis klausimas jai neduotų ramybės kaip ir tai kodėl ji sumaišė laiptines? Tada dar reikėtų trečio keblaus klausimo, kuris būtų kaip dėlionės detalė: kai ji atskirai padėta, tai kelia klausimą kur ją padėti, kokia jos prasmė, bet kai ją įstatai į reikiamą vietą, ji vietoj klausimo pateikia atsakymus…
Valandos slinko, o kaimynė nesirodė. Mačiau kaip lauke po truputi temsta… Už lango jau buvo tuščia, nei žmogaus, nei garso. Pradėjo spengti ausyse, rodytis, lyg kambaryje būčiau neviena…
Kokiu tai būdu randa išėjimą, grįžta į realybę. Bet periodiškai sugrįžta į tą vaiduoklišką butą, šniukštinėja, kol išsiaiškina paslaptis, siejančias ją su praeitimi, Italija ir ateitimi…
Kažkokio stebūklingo eliksyro paragavus ar mistinės pudros smiltelių apgaubta atranda trečias duris, už kurių Italija. Be galimybės sugrįžti. Nuotykiai prasideda…
Paskambinau Teresei:
– Aliuo, – atsiliepė drebantis senės balsas.
– Terese?
– Grasilda. Mano mamytės vardas buvo Teresė, – kalbėjo ji lyg iš po žemių.
Teresės dukrai Grasildai ėjo šešiolikti. Pasijutau sumišusi.