Vasaros maratonas

5 skyrius

Danguje grūdosi tamsūs debesys, o žvyro takelis vedė mane pirmyn. Žinojau, kur jis veda, ėjau juo šimtus kartų, tačiau man rodėsi, kad šį kartą jis niekada nesibaigs. Šį kartą viskas buvo kitaip, nebus už posūkio didelės liepos, paskui žemuogių pievos, paskui kaimyno bulvių lauko, paskui miškelio, o už jo ežero. Nebežinojau, kas bus už posūkio. Viskas atrodė nauja, neregėta. Keistas jausmas. Tarsi ir aš pati būčiau ne Monika, kuri tikrai žino, ko nori, o kažkokia pasimetusi mergaitė. Kažkas man tose laidotuvėse pasidarė, gal dėl to aš taip nenorėjau čia važiuoti. Nujaučiau, kad taip bus. Visai ne todėl, kad negalėčiau suderinti darbo ir šeimos, kaip tėtis sako. Viską aš galiu suderinti. O todėl, kad jaučiau, kad čia bus tų nesąmonių, kurios prasidėjo sapnais apie ūsuotą vyrą (pala, o kada tai buvo? Antrame kurse, prieš dvejus metus… ) tęsinys.

Taip ir buvo. Ta keista dėžutė, nuotrauka, paveikslas. Vienu žodžiu. Greičiau namo, į darbą, viską kuo greičiau pamiršti. Man reikia darbo amnezijos. Tokie dalykai ne man. Not like. Man nepatinka.

Norėjau pabėgti, aišku, nesiginčysiu. Todėl ir sprukau iš močiutės kambario tiesiai į lauką. Pora kilometrų iki ežero, ir atrodo, bus lietaus. Nieko, išgyvensiu šiek tiek vasariško lietaus. Svarbiausia dabar nepamesti galvos. Atsigauti, o tam, visi žino, labai padeda skubus ėjimas.

Kažkur tolumoje nugriaudėjo perkūnija. Atrodė, tarsi visa gamta šiek tiek pritūpė laukime. Kažkokio pasikeitimo, grėsmės laukime. Šiek tiek susigūžiau ir aš, tačiau niekas manęs negalėjo sustabdyti.

Štai jis, senasis ąžuolas. Kažkada, kai dar manęs nebuvo, į jį trenkė žaibas, pusę jo nulauždamas, neliko viršūnės, bet liko viena didelė šaka, kuri vis dar užsispyrusi krovė pumpurus ir augino lapelius. Iš toli ąžuolas atrodė tarsi žmogus, iškėlęs ranką sveikinantis dangų. Kokį tūkstantį kartų buvau į jį įsilipusi. Mane traukė  aukštybės, visada mėgau žvalgytis iš aukštai. Ten viršuje turėjau paslaptį – slaptą vietelę, drevę, kurioje slėpdavau savo brangenybes – akmenukus, nugludinto stiklo gabaliukus, senas sagas, plunksnas, džiovintas gėles.

Pažvelgiau į drevę iš apačios. Nesimato. Niekas turbūt be manęs jos taip ir nerado. Užsiropščiau ant akmens po ąžuolu. Močiutė sakė, kad šis akmuo turi velnio pėdą, nors niekas jos niekada nematė. Sako, kolūkio pirmininkas sovietmečiu liepė akmenį apversti, kad žmonės neitų prie jo, nesibūriuotų. Taigi, lygus lygutėlis akmuo. Su paslaptimi. Gal kaip ir mano gyvenimas?..

Ant mažojo piršto jaučiau žiedą. Nusimoviau jį, įdėmiai pavarčiau, apžiūrėjau. Paprastas sidabrinis žiedelis su akute. Jokio ženklo, jokių inicialų. Klausiau mamos, ar ji žino, ką man močiutė palikusi. Įraudusiu veidu atsakė, ne, nežinau, o ką paliko? Va, žiedelį, atsakiau. A, tik žiedelį? O aš galvojau, kokius kelis tūkstantėlius rasi, cha cha cha. Eisiu truputį pasivaikščioti. O prie mūsų neprisėsi, močiutės paminėti? Ne, aš noriu pabūti viena. Giminės nustebę. Monika? Monika? Dar girdėjau mamos balsą, bet jau nebesustojau.

Tačiau toli nenuėjau, kieme prie manęs prikibo pusbrolio vaikai, Monika, lets play with us! Look, look, what’ve found! Do you know, what it is?

Aha, nice, it’s call varstotas, people used it a as workcraft table… but I have to go now… atsikračiau jų lipnių rankučių. Nemėgstu vaikų. O šite net lietuviškai nemoka, nors abu tėvai lietuviai, o pusbrolis dar tik prieš penkerius metus išvažiavo į Airiją…

Ah, well. Tiek to jų. Aš turiu savų problemų pakankamai, kad dar imčiau spręsti svetimas.

Takelis vedė mane labai greitai, tarsi skubėdamas, kad spėčiau iki lietaus pasislėpti po ąžuolu. Sėdėjau ant akmens po juo ir stebėjau ežerą. Kilo vėjas, ėmė šiaušti ežero paviršių. Pakrantėje buvo palikta sena laužavietė, tarsi juoda dėmė, išsiliejusi ant medžių šakelėmis nusėtos žolės. Visur mėtėsi tušti traškučių pakeliai, sumaigytos alaus skardinės, degtinės buteliai. Tarp menkų medelių mačiau nedidelį piliakalnį, ant jo įžiūrėjau medinį kryžių su surūdijusiu nukryžiuotoju. Vengdavau ten eiti, nors močiutė visada kildavo į kalnelį prie jo pasimelsti. Aš laukdavau apačioje, net nežinau kodėl, ta vieta mane gąsdino. Dabar sėdėjau čia jau didelė, suaugusi, ir stebėjausi, ko man ten taip buvo baisu? Paprasta kalvelė, piliakalniu vadinama, kažkoks senas kryžius…nieko čia baisaus.

Staiga panorau padaryti kažką beprotiško, kažką neįmanomo! Norėjau atsikratyti visų savo baimių, visų nesąmonių, kurios mane paskutiniu metu persekiojo. Staigiais judesiais nusiplėšiau suknelę ir nėriau į ežero dumblą. Pėdos mynė smulkias šakeles, akmenukus, grimzdo į dumblą. Keletas nemalonių žingsnių ir aš jau plaukiau. Vanduo švelniai gaubė kūną, koks malonumas plaukti nuogai! Jaučiausi saugi, kažkodėl maniau, kad ežeras mane saugo. Garsiai pliuškenau rankomis, gąsdindama antis ir žuvis, varčiausi nuo pilvo ant nugaros, plūduriavau. Debesys tapo beveik visai juodi. Perkūnija vis stiprėjo. Staiga išgirdau kažkur dešinėje garsiai karksint varną. Blykstelėjo žaibas ir pamačiau ją skrendančią tiesiai virš manęs, karksinčią taip garsiai, kad nustelbė net griaustinio dunksėjimą. Širdis ėmė neramiai daužytis. Apsiverčiau ant pilvo ir nusiyriau į krantą.

Ėmė kristi pirmieji stambūs lašai. Ant šlapio kūno užsitempiau suknelę, kelnaites ir liemenuką susikišau į kišenę. Pažvelgiau į mobilų. Aštuoni praleisti skambučiai, žinutės, mesendžerio pranešimai. Išjungiau telefoną ir įsikišau jį į kišenę giliai po sukištais drabužiais.

Prisiminimai dažnai ateina pačią netikėčiausią akimirką, ir va, aš stovėjau šlapiais plaukais, visa drebėdama nuo vėsos ir staiga prisiminiau, kaip pirmą kartą nusirengiau prieš vaikiną. Tai buvo Tomas, mano bendraklasis, mes draugavome, ir aišku, viskas vedė į „tai“. Tada jaučiausi panašiai kaip dabar, sustirusi, įsitempusi. Tik dabar nuo šalčio, o tada iš gėdos. Buvo labai baisu. Ir vis dar yra… Tiesą sakant, man bjauru. Fui, ir koks ten malonumas, aš to nesuprantu. Niekam to nesakiau. To niekas nežino. Nei mama, nei draugės. Kaip aš joms galiu pasakyti? Nesupras. Su mama tai iš viso apie tai negaliu kalbėti, o Kamilei seksas yra dievas, didžiausias gėris, vis giriasi ir giriasi patyrimais. Sibilei – tai kažkas sakralaus, nežemiško. Nieko nežemiško aš ten nematau. Nereikia man šito.

Staiga, tarsi iš niekur, man ant galvos pliūptelėjo kibiras vandens. Dangus prakiuro, rimtai. Per porą sekundžių buvau visa varvanti ir teškanti. Ėmiau bėgti, po kelių žingsnių tapau ne tik šlapia, bet ir purvina. Kojos slydo, klimpo, bėgau, tarpuose atsikvėpdama, dusdama laikiausi už kelių, kad nenugriūčiau, vėl bėgau, kelias atrodė nežmoniškai ilgas, man ėmė atrodyti, kad pakliuvau į tikrą pragarą, iš kurio išėjimo gal iš viso nėra.  Tiesiai virš galvos griaudėjo perkūnas, žaibas trankė į žemę visai šalia manęs. Vėjas lenkė prie žemės medžius ir žolę, pūtė tai iš dešinės, tai iš kairės, tai iš priekio, sūkuriais nešė medžių lapus, šapus, vandenį. Užsiėmusi  už galvos, sukaupusi visas jėgas bėgau toliau, bet paslydau, nugriuvau tiesai į gilią balą, nurijau kelis gurkšnius dumblino vandens… Šiaip ne taip išsikapanojau, atsisukau atgal…žmogaus ranka liepsnojo, tarsi sakydama, bėk! Bėk ir neatsigręžk! Mano sekretai, mano vaikystė, mano drevė, viskas liepsnojo.  Močiutė, Treškis… iš akių pasipylė nevilties ašaros. Jos tekėjo kartu su lietumi, o aš broviausi į priekį, žūt būt turėjau prasibrauti… Išplautame nuo ašarų vaizde pamačiau kažkokias šviesas, jos artėjo…

Name pasitiko išsigandusi mama, nusivedė mane į močiutės kambarį, davė rankšluostį, ilgus lininius močiutės marškinius, kvepiančiais medumi, ir paguldė į lovą.

– Tuoj, čiobrelių arbatos tau padarysiu…

Jau nieko nebegirdėjau, nei kai mama atnešė arbatą, nei kai kvietė mane, kad ją išgerčiau. Grimzdau į sapną…

….

Pokylis. Daug nepažįstamų, puošniais drabužiais apsirengusių žmonių. Aš su ilga balta suknele trumpomis rankovėmis, jos lengva medžiaga švelniai klostėmis krenta nuo mano dailaus jauno kūno. Rankose laikau raudoną rožę ir plačiai šypsausi. Einu per didelę salę, niekas nekreipia į mane dėmesio. Visi žmonės kalbasi, juokiasi, gurkšnoja šampaną. Moterys elegantiškomis suknelėmis, jų plaukai trumpi, sudėti dailiomis garbanomis. Vyrai dėvi frakus su peteliškėmis. Groja tyli muzika, kažkur iš toli, kitos salės. Sukuosi tarp žmonių ir jaučiuosi džiugiai susijaudinusi, tarsi kažko ieškau, kažko laukiu…Pajuntu žvilgsnį. Atsisuku. Tiesiai į mane žvelgia vyras, jis jaunas, apie 30 metų, tamsus, nosis ilga, kumpa, akys juodos. Jis panašus į varną. Nenuleisdamas akių jis žiūri į mane. Paskęstu jo akyse. Negaliu nutraukti žvilgsnio. Jis prieina ir tiesia man ranką, kviečia šokti. Padedu savo ranką ant jo ir jis veda mane į kitą salę, kur groja muzika. Tačiau negirdžiu jos, visus garsus užgožia mano širdies plakimas. Mes šokame valsą, jis mane laiko tvirtai apkabinęs, visą laiką žiūri į akis. Tirpstu. Staiga muzika nutyla, nors negirdžiu jos, pajuntu tai, nes vyras sustoja. Neapleidžia jausmas, kad aš jį pažįstu. Tikrai matau ji ne pirmą kartą. Jis paleidžia mano liemenį, paima mane už smakro, kilsteli jį ir jo veidas priartėja. Staiga mane persmelkia suvokimas, kad tai jis, vyras iš močiutės fotografijos! Vyras iš sapno, tiktai daug jaunesnis. Pajuntu jo kutenčius ūsus ir lūpas ant savųjų. Paleidžiu iš rankų gėlę. Ji stiklinė, su trenksmu atsimuša į grindis ir pabyra į tūkstančius gabaliukų… Pabundu.

Pašokau lovoje. Virtuvėje girdėjosi keiksmai. Kažkas kažką sudaužė. Girdėjau pusbrolio balsą, jis kažko ieškojo tamsoje, užkliuvo, sudaužė…Už lango dar buvo tamsu.  Atsiguliau vėl ant pagalvės ir pabandžiau užmigti.

Atslinkus rytui lipau iš lovos pikta, neišsimiegojusi. Užmigti taip ir nepavyko. Gerai bent, kad rūbai jau buvo išdžiūvę, gerai, kad suknelė juoda, nesimato dėmių. Apsirengiau, nuslinkau į virtuvę. Ji atrodė kaip po karo, kėdės išvartytos, pridaužyta stiklų, prilieta alaus ir degtinės, primėtyta nuorūkų. Vargšė močiutė. Jei pamatytų visa tai, negalėtų ramiai numirti, tai jau tikrai. Šiek tiek aptvarkiau ir pasidariau kavos. Ėmė skaudėti galvą. Aišku, kurgi neskaudės po tokios audros ir tokios nakties. Bliamba, kaip mane viskas nervuoja, pagalvojau, ir tarsi norėdamas dar labiau man tai patvirtinti, tarpdury pasirodė dėdė.

– Nesimiega? Kaip jautiesi?

– Gerai. Jau pamiegojau. Važiuosiu.

– Tai gal savo dėdę parveši? – nekenčiu, kai žmogus vadina save trečiuoju asmeniu.

– Dėdės negaliu parvežti, nes…

– Kaip dabar jo namo neparveši? Taigi tau pakeliui, kelis kilus tik nuo kelio reikia nusukti! – na ir prikibo.

– Na, gerai…Bet aš išvažiuoju už dešimties minučių. Jei spėsit…

– O ko taip lėkt? Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs. Papusryčiaukim, atsisveikinsim su visais…

– Ne! – užrėkiau ir pati išsigandau. – man REIKIA į darbą. – Aš išvažiuoju už dešimties minučių.

Dėdė nustebęs ir kone išsigandęs žiūrėjo į mane.

– Supratau, –  dingo tarpduryje ir po kelių minučių pasirodė persirengęs ir nešdamasis krepšį. – Pasiruošęs.

Giliai atsidusau. Įsijungiau telefoną, bet nenorėjau niekam perskambinti ir atrašyti. Dabar visą pusvalandį teks kvėpuoti dvokiantį, alumi ir tabaku permirkusį dėdės iškvepiamą dvideginį ir klausytis jo kalbų…man jau to bus per akis.

Buvo taip, kaip ir tikėjausi. Dėdė paklausė kaip man sekasi, o kai nelabai norėjau plėstis atsakydama, užsivedė pasakoti apie kažkokias sielas, antgamtines jėgas, ženklus, kitus pasaulius, kuriuos jis mato ir stengiasi nupiešti…Ypač dažnai juos mato per jaunatį, per meditacijas, o dar jį aplanko kažkokios būtybės, naktimis, o kartais ir dieną. Ale yra visiškai nusisvaigusių žmonių šiame pasaulyje, tyliai sau galvojau. Ir iš ko jis savo tuos dažus perka, negi jam užtenka tų menkų pašalpų? Juk ir valgyti reikia, ir išgerti. Negi jo paveikslus kas nors perka?

Dėdė prikibo, kad būtinai užeičiau į vidų. Labai norėjau į tualetą, todėl teko sutikti.

Nustebau, kad dėdės namas buvo naujai perdažytas ryškiai mėlyna spalva ir visai neatrodė sukiužęs. Viduje jauku, nors ir vyravo kūrybinė netvarka – sustatytos įrėmintos drobės, molbertai, sukrautos dažų tūtelės ir teptukai. Kampe švariai paklota lova, stalas, dvi kėdės, viryklė. Dėdė valgo, miega ir dirba tame pačiame kambaryje. Tačiau jo tualetas visai nebjaurus, net tualeto kvapas yra. Maloniai nustebau, kaip jis gyvena, tikėjausi žymiai blogesnio vaizdelio.

Gal iš tos nuostabos įdėmiau apsižvalgiau. Akį patraukė varnas, pavaizduotas viename paveiksle. Beveik toks pats, kaip ir močiutės stalčiuje gulinčiame paveiksle. Varnai, varnai…Visur tie varnai! Persekioja jie mane, ar ką?

Pamatęs mano susidomėjimą, dėdė ėmė rodyti.

-Štai šitą nupiešiau prieš dešimt metų, – rodo man numirusio varno paveikslą. – šitą pernai metais, per Kalėdas, – krentantis ir degantis lėktuvas, o va štai šitą, ištraukė drobę, buvusią tarp kitų – prieš du metus, kad atsikratyčiau šituo diedu, nes dažnai jį sapnuodavau. Atsibodo jis man, tai nutapiau. O kai nutapiau – nustojau sapnuoti.

Žvelgiau į paveikslą ir jau beveik nebesistebėjau. Žinoma, vyras su ūsais. Kuris ką tik sapne mane pabučiavo. Kas jis?!

-Kas jis, dėde?

-Ką aš žinau? Sapnuodavau ir sapnuodavau, kiekvieną naktį. Kažką šnekėjo man itališkai. O aš gi itališkai tai nesuprantu. Tarsi jis kažko iš manęs norėjo, bet aš nesupratau ko. Tai ir nutapiau tokį, kokį prisiminiau. Ir viskas – ramu. Matai, kaip gerai, – dėdė man mirktelėjo savo juoko raukšlelėmis.

Aš atidariau savo rankinę ir ištraukiau močiutės dėžutę. Ištiesiau ją dėdei.

-Kas čia?

-Mano palikimas.

-Sakei, gavai žiedelį?

-Ir dar kai ką. Atidarykit.

Dėdė atsargiai, tarsi juvelyras, atidarė dėžutę.

-O tu rūpuže, kad tave kur! Tai štai, kodėl aš jį sapnavau! Jis kažkuo su mumis susijęs. Jis…mh, – dėdė atsisėdo. – Aš kažką atsimenu, mano močiutė, mamos mama kartą sakė, kad…pala pala, kaip ji ten sakė…Sakė, kad vyrai tik suvilioja, pažada meilę ir palieka…ir kad ji žino, ką kalba. Tada nustebau, kad ji tai sako, būdama laimingai ištekėjusi už senelio. Jie visur kartu, visada meilūs vienas kitam, ideali pora. Tai jei mama turėjo šią nuotrauką…ir paliko ją tau…o tu labai į ją panaši…gal tai tavo prosenelis?

-Nu jo! – Dabar jau aš atsisėdau.  Nu jo… staiga prisiminiau savo mintis apie įvaikinimą…- Bet man tas pats, – papurčiau galvą. – Koks skirtumas, kas buvo močiutės tėtis. Man tai visai neįdomu. Ir močiutės jau nebėra. Kam kapstyti seną praeitį? Juk tai vis tiek nieko neduos.

-Monika. Tu man prisipažink. Ar tau šis vyras sapnuojasi? – dėdė įsirėmė į mane akimis.

-Ką jūs čia svaigstat! Aišku, kad ne! Nepergyvenkit, aš turiu ką sapnuoti ir be jo, – susidėjau savo daiktus atgal į rankinuką.

Dėdė kurį laiką tylėjo.

-Na, taip….gal tu ir teisi…Ką čia draskyti seną patirtį…geriau palikti viską kaip yra…

-Tai ačiū, kad parodėte paveikslus, aš jau tada važiuosiu…

-Gerai, važiuok Monikute… Monika! – pašaukė mane beišeinančią. – Ar gali man padaryti dar vieną dalyką?

-Ką? – nepatenkinta atsisukau.

-Ar gali šią nuotrauką nunešti pas genealogus Vilniuje ir paieškoti, gal yra kokių duomenų apie šį vyrą?

-HM, – prunkštelėjau. – Taip, aš turiu laiko tokioms nesąmonėms. Be to, jūs žinote, kiek tai kainuoja?

-Aš sumokėsiu, tu nepergyvenk dėl to.

-Aha. Taip pat kaip ir negeriat nei lašo. Viso gero! – apsisukau ir uždariau už savęs duris.

Kas buvo toliau? Ar Monika toliau sapnavo vyrą su ūsais? Ar ji pradėjo tyrimą, norėdama sužinoti, kas jis?

6 skyrius

3 comments