5 skyrius
Danguje grūdosi tamsūs debesys, o žvyro takelis vedė mane pirmyn. Žinojau, kur jis veda, ėjau juo šimtus kartų, tačiau man rodėsi, kad šį kartą jis niekada nesibaigs. Šį kartą viskas buvo kitaip, nebus už posūkio didelės liepos, paskui žemuogių pievos, paskui kaimyno bulvių lauko, paskui miškelio, o už jo ežero. Skaitykite toliau...
4 skyrius
Aš tikrai žinau, ko noriu iš gyvenimo. Noriu, kad man sektųsi. Kad mano darbas būtų įvertintas. Kad galėčiau užsidirbti. Kad man netrūktų pinigų. Noriu, kad mano nuomonės klausytų, kad ji būtų svarbi. Noriu atsakomybės. Noriu vadovauti. Noriu įrodyti visiems, kad aš galiu. Skaitykite toliau...
3 skyrius
Visą naktį sapnavau, kad einu kažkokiu ilgu koridoriumi, iš kurio nekaip nerandu išėjimo. Grindys nusėtos varnos plunksnomis ir jų lavonais. Stengiuosi neužminti, kyla panika, bet valdau save sakydama, kad visa tai tik sapnas. Tuoj atsibusiu, tuoj atsibusiu… Labai norėjau atsibusti, bet kažkas neleido. Skaitykite toliau...
2 skyrius
Kas man beliko? Jėgų po tokio nuotykio tai tikrai nelabai daug. Atsisėdau ant grindų, apsikabinau rankomis kelius ir įsmeigiau akis į baltai juodas duris. Žiūrėjau taip įtemptai, kad akyse ėmė lietis. Man pasirodė, kad ten ne tik balta ir juoda spalvos, bet išpaišyti kažkokie ornamentai…Papurčiau galvą nuo tokių minčių, nes įtempta mano klausa pagaliau išgirdo žingsnius. Skaitykite toliau...
1 skyrius
Kamilė žvelgė į savo džinsus, sulaistytus vynu. Atsiprašinėdama padaviau jai servetėlę. Pati nesuprantu, kaip aš taip sugebėjau nuversti tą taurę. Esu pavargusi, po kelionės dar neišsimiegojusi. Apskritai aš nenorėjau niekur važiuoti. Kamilė pati kalta, kad mane įkalbėjo. O dabar sėdi apstulbusi. Skaitykite toliau...