Akvilina Cicėnaitė “Anglų kalbos žodynas”
2022 m.
Po ilgos pertraukos savo tinklaraštyje nusprendžiau palikti atsiliepimą apie ką tik pasirodžiusį lietuvių autorės romaną. Vien jau šis sprendimas (o perskaitau tikrai daug ir visko) sako, kad jis man paliko nemenką įspūdį.
Kaip ir knygos autorė, gyvenu užsienyje, kartą esame susitikusios Alma Littera rengiamame vakarėlyje ir vien persimetus pora žodžių pajutau, tarsi ją pažinočiau jau seniai. Taigi, kontaktas įvyko, ir galbūt vien dėl to neturėčiau kritikuoti jos knygos. Tačiau pabandysiu parašyti ne kritiką, o apie tai, koks liko įspūdis ką tik užvertus paskutinį romano puslapį.
Knyga, kurioje nėra absoliučiai nieko, o tuo pačiu yra labai daug
Viršelis
Knyga visai ne apie tai, ką bando atspindėti jos viršelis. Absoliučiai neatspindi. Nesakau, kad jis negražus, bet visai neatspindi knygos turinio.
Pavadinimas
Geriau knygą būtų pavadinti „Žodynas“. Su nutylėjimu. O dabar… Klaidina ir neįkvepia skaityti.
Popierius
Dar pora žodžių apie knygos popierių. Nors pati knyga tikrai ne plona, virš 300 puslapių, bet išleista plonytė, vos ne kaip pirmasis bandymas rašyti, nors autorė parašė jau ne vieną knygą. Man asmeniškai daug solidžiau atrodytų storesnis, tas vadinamas išpūstas gelsvas romanų popierius, kurį malonu versti. Išblyškęs plonas popierius visai nepadeda suprasti šios knygos vertės.
Na, o galiausiai turinys…
Užrašyti save
Skaitydama knygos pradžią galvojau, genialu! Imti, ir tiesiog užrašyti save. Atrodo, tai pats paprasčiausias ir genialiausias sprendimas. Nereikia nei siužeto, nei personažų, nei kulminacijos. Imi ir rašai, taip kaip yra, kaip jauti. Įdomu, nes žinau, kad autorė nemėgsta viešumo. Dar ta egzotinė tolima šalis, Australija… Taip, ji tai padarė. Parašė save. Tačiau tai nereiškia, kad knyga gili. Greičiau nuobodi. Parodanti viską, kas yra jos paslaptingoji autorė. Kaip ji pati sako, besivadovaujanti posakiu (perfrazuojant), kad po keturiasdešimties atvirumas nebėra pornografija.
Atsiskleidžiant autorės asmenybei, skaitytojas supažindinamas su jos aplinka, mylimais ir nemylimais dalykais, baimėmis ir lūkesčiais. Tarp eilučių – daug ambicijų, troškimo kažką pasiekti, gyventi kažkaip ypatingai, būti kitokia, o tuo pačiu liūdesio, vienatvės, beprasmybės, kančios. Nepritapimas prie aplinkos, neradimas savęs. Nieko nėra, už ko būtų galima užsikabinti. Nieko, ką aš, skaitytoja, išmokčiau, pasilikčiau, kas mane pakylėtų, įkvėptų. Kita vertus, labai visko daug. Jausmų daug, ir visi tikri, gražūs.
Romane pasakojama apie kelionę dviese automobiliu per Australijos žemyną. Šioje kelionėje nieko neįvyksta. Nakvynė, kelias, maistas, pasivaikščiojimai. Jokių šalutinių personažų, siužeto posūkių. Tik daug žodžių. Apie Australiją, apie gaisrą, apie praeitį, apie lūkesčius ir ambicijas, apie tylą, apie debesis, apie lėktuvus, apie gyvūnus, apie partnerystę su „vyru“, kuris neturi vardo. Tai kelionė į save, užduodant sau klausimą, kas aš? Kur aš einu ir ko noriu? Kam man ta kelionė, kam man ta Australija? Kada mane kas nors pastebės? Kada mane prisijaukins? Ar tas miręs paukštis mano širdyje kada nors atgis?
Man, kaip skaitytojui, tai nesukelia jokio katarsio. Sukelia tik liūdesį ir beprasmybės jausmą.
Tačiau tai nėra paprasta knyga. Joje yra užkoduota tai, ką skirtingai pamatys kiekvienas. Todėl rekomenduoju, skaitykit, o aš seksiu jūsų atsiliepimus apie knygą. Labai įdomu, kaip ją pamatysite jūs.
Parašykite komentarą