Apie santykius su gėriu ir blogiu, tiesa ir melu.

Visą gyvenimą, kiek save pamenu, ieškojau atsakymų į klausimą: KODĖL.

Ir rasdavau. Būdavo etapų, kai viską žinojau, viską visiems galėjau paaiškinti. Tačiau nepamiršiu tos tuštumos ir beprasmybės jausmo, kai visas mano “žinojimas” staiga sugriūdavo tarsi kortų kaladė ir vėl likdavau prie susikilusios geldos…

Pirmą kartą tą jausmą išgyvenau kai man buvo gal 15 metų. Lankiau mokyklą ir jau buvau susikūrusi pasaulio paveikslą, tokį, koks man atrodė teisingas. Neatsimenu, kas tada atsitiko, tačiau viskas, kuo aš tikėjau staiga pasikeitė ir aš supratau, kad nieko nesuprantu nei apie pasaulį, nei apie save.

Pastaruoju metu ėmiau jausti daug priešingų nuomonių atakų. Atakų sakau todėl, kad kai ką nors parašaufeisbuke, sulaukiu daug prieštaravimų. Netgi tie, su kuriais, atrodo, mums pakeliui, man prieštarauja. Net ėmiau stiprinti save, nusiteikti, kad bet kas, ką parašysiu ar pakomentuosiu, vis tiek sulauks arba pasyviai agresyvios tylos arba: “nesąmonė”.

Trinti komentarus, ištrinti prieštaraujančius draugus arba net visai išsitrinti feisbuką būtų paprasčiausias pabėgimas. Ėmiau galvoti…

Kodėl žmonės prieštarauja vienas kitam?

Todėl, kad jie mato pasaulį skirtingai. Arba išreiškia jį skirtingais žodžiais. Labai retas kuris bando pamatyti pasaulį kito žmogaus akimis. Tačiau visi nori, kad kiti matytų pasaulį jų akimis. “Aš teisus”.

Nors ir aš jaučiuosi visiškai teisi, taip jaučiasi visi žmonės. Neįmanoma, kad visi su manimi sutiktų. Tačiau to noriu ir aš. Man nemalonu, o kartais skaudina, kai kas nors parašo, kad mano mintys “neteisingos”. Aš pykstu, nes saugau savo smegenis nuo perkrovos, nebenoriu išgyventi vėl to pačio beprasmybės jausmo. Staiga pamačius pasaulį kitaip, nei tikėjau, smegenys gali nepavežti. Todėl ginu savo saugumo uostą, ginu savo nuomonę ir požiūrį į pasaulį.

Aš “žinau” koks yra pasaulis ir kas yra teisinga, o kas ne.

Nors į atvirus ginčus nesileidžiu, manau, kad žmogus, kuris prieštarauja, “klysta”. Galėčiau išvardinti tokius draugus vardais. JIE KLYSTA. Tiesą sakant, labai lengvai suskirstau – niekinu tuos, kurie yra “neteisūs”, mėgstu tuos, kurie gyvena ir elgiasi taip, kaip man atrodo šaunu ir teisinga, pavydžiu tiems, kurie yra aukščiau, gali daugiau, moka labiau, yra stipresni, gudresni ir labiau matomi. Ir viskas. Visas mano pasaulis.

Tiksliau buvo mano, tol, kol apie tai nesusimąsčiau.

Viskas, kad mus erzina, yra mumyse.

Visai neseniai, tik prieš porą dienų skrendant lėktuve suvokiau kaip ir kada atstumiu žmones todėl, kad pati turiu vaikystės atstūmimo traumą. Realiai nei jie man padaro kažką blogo, nei ką, bet aš pati per juos padarau bloga sau, save atstumiu nuo jų pagalvojusi apie juos blogai.

Pavyzdžiui, pykstu ant pusseserės, kuri yra mano vaiko krikšto mama. Ji beveik niekada nepasveikina jo nei su gimimo diena, nei aplanko kai būna Lietuvoje. Pykstu taip, kad kai ji parašo man, kad yra Lietuvoje, aš jai atsakau ką nors panašaus: Tai gal pasirodysi vaikui bent vieną kartą, kad pamatytų kaip ta jo Krikšto mama atrodo? ” Ir ji vėl nepasirodo.

Tačiau jei perkėlus tą pačią situaciją su kita pussesere, iš kitos giminės, aš reaguočiau visai kitaip. Apsidžiaugčiau, kviesčiau į svečius “nieko nežinau, bet privalai mus aplankyti, arba mes pas tave atvažiuojam!”. Vieną stumiu, kitą – traukiu. Stumiu tą, kuri susijusi su mano pačios atstūmimo trauma, traukiu tą, kuri su ja nesusijusi.

Jei mane erzina tai, kad žmonės man nepritaria, nesutinka su mano nuomone… vadinasi aš pati nepritariu sau. Jei man kažkas prieštarauja, o aš nuo to jaučiuosi blogai, vadinasi aš pati prieštarauju sau. Jaučiuosi nesaugi su savo nuomone ir tikėjimu. Dėl to man nuolat reikia kovoti už savo pasaulėžiūrą, už kurią nereikėtų kovoti, jei ji būtų elementari tiesa, tokia, kaip dabar yra vasara, o ne žiema. Vadinasi, aš pati save, o ne kitus žmones noriu įtikinti, kad galvoju teisingai.

Visi mes viską žinome, tačiau kas yra tikroji tiesa?

O kas, jei viskas, kuo mes tikime, yra netiesa?

O kas, jei Dievo nėra (jei aš tikiu)? O kas, jei yra (jei netikiu)?

O kas, jei mes išnyksime tarsi mūsų nei nebūtų buvę? O kas, jei atgimsime kitame kūne ir nešimės visą savo patirtį į kitą gyvenimą?

O kas, jei viskas yra ne taip, kaip mums atrodo dabar?

O gal tiesos iš viso nėra?

O gal yra?

Viena tiesa yra, ar jų daug?

Yra ir nėra. Dievas yra ir jo nėra. Reinkarnacija yra ir jos nėra. Nėra nei gėrio nei blogio, nes kas vienam žmogui yra gerai, kitam gali būti blogai. Gal tiesa yra kažkur “tarp”?

Visi mes turėtume atsakymą į šį klausimą, tiesa? Patį teisingiausią. Neįmanoma gyventi šiame kūne neturėti jokios pozicijos. Net jei žmogus nieko apie savo nuomonę niekam nesako, jis vis tiek ją turi. Kiekvienas žmogus turi savo tiesą. Ir ji yra teisinga. Tam žmogui, tomis aplinkybėmis, tą akimirką.

Tačiau kitam žmogui tai yra netiesa.

Dėl to ir kyla ginčai.

Vadinasi, tiesa yra ir jos nėra.

…

Kartą susiginčijome su broliu. Nuo vaikystės mėgau filosofuoti ir tą kartą diskusijos klausimas buvo toks: Ar gali būti kas nors pasaulyje 100 procentų? Brolis sakė, negali. O aš sakiau – gali. Ilgai ginčijomės ir pateikinėjome visokius pavyzdžius, kol aš pateikiau paskutinį argumentą: jei pasaulyje niekas negali būti 100 procentų, vadinasi, tu negali būti 100 procentų įsitikinęs, kad niekas negali būti 100 procentų.

Kas liečia faktus, net ir čia nėra vieningos nuomonės. Vieni tiki, kad žmogus išsivystė iš beždžionės, kiti – kad jį sukūrė Dievas. Žmonės užima vieną arba kitą stovyklą, nors… galbūt abi stovyklos yra to pačio pasaulio dalys?

Klausimas ir atsakymas yra skirtingos tos pačios monetos pusės. Teiginys ir komentaras taip pat. Taigi, prieštaravimai tik papildo teiginį kita, antrąja jo puse. Padaro jį užbaigtą.

Visi “nemalonumai” yra pamokos, kurias turime išmokti. Ačiū už jas. Jei nebūtų prieštaravimų, nebūtų šių apmąstymų, kurių dėka ėmiau dar labiau mylėti žmones. Bandysiu reaguoti į prieštaravimus kaip į antrą medalio pusę, be kurios nebūtų pačio medalio. Bandysiu mokytis vertinti ir gerbti kiekvieną žmogų. Už jo nuomonę ir požiūrį į jo pasaulį.