Apie santykius su nesusipratimais.
Kaip dažnai jie būna. Tie nesusipratimai. Siautėja tiesiog. Siuntėjui atrodo, kad jis siunčia viena, o gavėjas gauna visai ką kitą. Net žaidimas yra “Sugedęs telefonas”. Labai populiarus buvo vaikystėje. Reikėdavo pasakyti kitam vaikui į ausį kokį nors žodį, bet pasistengti jį ištarti neaiškiai. Tas turėjo persakyti kitam tai, ką išgirdo, o pabaigoje, paskutinis vaikas turėjo atspėti, koks tai buvo žodis.
Ne taip suformuluotas žodis, ne ten padėtas taškas, kablelis ar pauzė ir tas nemalonus lydintis jausmas, tarsi būtum kažką apvogęs. Nors abi pusės nieko blogo nenorėjo, tačiau tarsi koks kipšas koją būtų pakišęs, nesuprato viena kitos. Nors tu ką.
Nesusipratimas yra ne ką geriau, nei nusikaltimas.
Vis atsimenu “24 valandų” epizodą apie dvi moteris, geriausias drauges, kaimynes, susipykusias dėl 100 litų. Abi dievagojosi, kad šimtą litų jai skolinga draugė, o ne ji. Abi rodė su smulkmenomis, kaip viskas buvo, kur kuri sėdėjo, ką sakė, kaip pinigus perdavė, tačiau apbiejų informacija nesutapo, nors tu ką. Žurnalistė net nusivežė jas į bažnyčią, kad bent šventovėje viena prisipažintų meluojanti, bet kur tau! Abi teisios. Kita skolinga jai 100 litų. Va taip ir nutrūko geri, seseriški santykiai, taip ir baigėsi draugystė. Ne todėl, kad gaila šimto litų, bet dėl neteisybės. Dėl to, kad kitas žmogus, buvęs draugas, taip šaltakraujiškai tave apvogė. Dėl paprasto NESUSIPRATIMO.
Blogiausia, kai nesusipratimas lieka neišaiškintas. Tai tarsi neišaiškintas nusikaltimas, kai visi gali būti kalti. Visi kalti ir lieka dėl to, kad kažkas liko neišspręsta, kažkas neatlikta, kažkas nuskriaustas. Baisu.
Negauta žinutė, elektroninis laiškas, neperskaitytas iki galo, padarytos skubotos išvados, kas dieną, kas minutę veda mus į nesusipratimus. Kaip gi jų išvengti? Kaip išvengti to nemalonaus, santykius griaunančiosnusikaltimo prieskonio?
Yra tik viena išeitis – NETEISTI
Bėda ta, kad ne visada viską galima išsiaiškinti. Todėl lieka tik viena išeitis: NETEISTI.
Neteisti. Niekada neteisti. Niekada niekada niekada neteisti.
Lengva pasakyti, sunku padaryti. Bet pabandyti juk galima. Jei man, tarkime, atsitiko taip, kad svečiai, pakviesti į gimtadienį, nieko neatsakė. Nei “taip”, nei “ne”, nei ateisim, nei neateisim. Ką aš darau tada? Siunčiu pakvietimą dar kartą. O jei vėl neatsako? Arba atsako, kad nežino dar ar ateis.
Tada aš jų neskaičiuoju, galvoju, kad jie neateis. Ir staiga, jie pasirodo! Nebuvo jiems planuotos nei kėdės, nei maistas…Kas tada? Tada aš apsidžiaugiu, ir vis tiek kaip nors juos pasodinu, vis tiek juos pavaišinu. Džiaugiuosi tuo, kad atėjo. Juk nebūčiau kitaip jų kvietus.
Nesusipratimas įvyko? Taip. Ar jis buvo išaiškintas? Ne. Juk galėjau visą vakarą pasivedus juos į šoną kalbėti, kodėl jie taip pasielgė, kodėl nesugeba susiplanuoti savo laiko iš anksto, kodėl jie tokie pasiduodantys savo dienos nuotaikai – eis į gimtadienį ar neis nusprendžia paskutinę minutę… arba dar blogiau – supykusi juos ignoruoti visą vakarą, o paskui kalbėti jiems už nugaros, kokie jie neorganizuoti ir kaip sugadino mano gimtadienį. Bet tas nieko nepakeistų, tik dar labiau įkaltų NESUSIPRATIMO pleištą į mūsų santykius.
Nesusipratimo pleištą galima ištraukti tik vienu būdu: NETEISTI. Neteisti, neteisti, neteisti. Tai vienintelė išeitis iš nesusipratimų liūno, traukiančio mus kiekvieną dieną.
Jei draugė pasiskolino 100 litų ir dievagojasi, kad atidavė, neteisk. Gal ji tikrai tiki, kad atidavė? Kodėl ji turėtų tau dovanoti dar vieną šimtą litų?
Jei tu pasiūlei idėją ir ji buvo priimta, bet niekas neapsiima jos vykdyti, neteisk. Gal tave ne taip suprato? Gal laukia, kad pats vykdytum? Pasiūlyk iš naujo.
Jei pakvieti draugus ir nesulauki atsakymo, neteisk. Jie yra, kokie yra, juk jie yra tavo draugai, jei jau nori juos matyti savo šventėje.
Jei kažkas vyksta ne taip, kaip norėtum, neteisk. Gal čia tik NESUSIPRATIMAS, o ne NUSIKALTIMAS puola tave?
NETEISK ir būsi išgelbėtas.
Parašykite komentarą