Na ką, gi. Ir į mano kiemą atėjo krizė. Nebesikeliu ryte, nebeinu su lazdomis. Vėl valgau cukrų. Jaučiu beprasmybę, tuštumą, nepasitikėjimą savo planais ir idėjomis.
Kai dar vis keldavausi ir eidavau rytais į tamsą, gąsdinau žmones. Kiekvieną kartą jaučiau mane apsupančią jų baimės energiją. Skaitykite toliau...
Apie santykius su krize kūryboje. Read More »
Pro klasės langą mačiau, kaip vėjo gūsiai lauke nešioja šaltą lietų, kaip dreba šlapi klevų lapai. Šiandieną pamoka bus sutrumpinta ir be penkiolikos keturios aš jau būsiu rūbinėje. Skubėsiu apsirengti paltą, užsimesti ant pečių kuprinę ir pagaliau ištrūkti į laisvę. Skaitykite toliau...
Kaip išmokti rašyti Read More »
Ar esate kada nors savęs klausę: kokia mano gyvenimo prasmė?
Kokia viso to prasmė? Kokia mano kančios prasmė? Kam visa tai? Kodėl aš jaučiu tą beprasmybę, tą egzistencinį vakuumą? Kas aš esu ir kur einu? Ir pagrindinis klausimas: kodėl?…
Aš dažnai savęs to klausiu. Skaitykite toliau...
Apie santykius su PRASME arba: viskas atvirkščiai. Read More »
Perskaičiusi jo lagaminus pajutau tą patį, ką ir perskaičiusi kelis puslapius „Vyno kopijos”. Vienybę su autoriumi. Ne susitapatinimą, bet vienybę. Pajautimą, kad jis yra žmogus, tiesiog žmogus žmogiškąja prasme. Žmogus. Ne poza, ne kaukė, ne postulatas. Žmogus, panašus į mane ir labai skirtingas. Skaitykite toliau...
Kęstutis Navakas „Vyno kopija” arba – pramiegojai istorinį mūšį: na ir kas? Read More »
Keturis romanus išleidusi rašytoja RŪTA MATAITYTĖ maloniai sutiko atsakyti į mano klausimus apie tai, ką jai reiškia būti rašytoja, koks jausmas yra išleisti savo pirmąją knygą, iš kur kyla idėjos sekančioms knygoms, kiek Rūtos kūriniuose yra jos pačios gyvenimo istorijos ir be abejo, ko jos kūrybą jau pamėgę skaitytojai gali laukti toliau! Skaitykite toliau...
Rašytoja Rūta Mataitytė: Myliu savo istorijas ir noriu, kad skaitytojai jas pamiltų. Read More »
Tai pirmoji Jolitos Herlyn knyga, parašyta po to, kai jos vyras paklausė: „O ką tu žadi nuveikti per artimiausius 20 metų?”. Tai nebuvo švelnus klausimas, todėl moteris supyko, atsisėdo ir parašė romaną, kuris iš karto pakliuvo į skaitomiausių dešimtukus.
Atrodo, kaip paprasta. Skaitykite toliau...
Jolita Herlyn „Trys mano vieninteliai” Read More »
Sako, literatūra turi atspindėti gyvenimą. Tas tiesa, nes žmonės rašo apie tai, ką išgyvena, apie ką mąsto, svajoja. Tačiau manęs ramybėje nepalieka klausimas: ar verta? Ar verta rašyti, rašyti ir rašyti apie traumas, kurias, galbūt, pats išgyvenai? O dar blogiau – susikūrei? Skaitykite toliau...
Laura Sintija Černiauskaitė „Kvėpavimas į marmurą” Read More »
Ilgai žiūrėjau į vieną giminės susitikimo nuotrauką. Septyniasdešimtmečio proga susirinko jubiliato seserys, broliai, jų vyrai ir žmonos, vaikai ir anūkai. Žiūrint į jaunų žmonių veidus sunku ką nors įžiūrėti. Jauni puikiai slepiasi po šypsenomis, šukuosenomis, makiažais. Tačiau senų žmonių veidai gražiausi. Skaitykite toliau...
Po 60 metų veide išryškėja…žmogaus siela. Read More »
Gyvenimas…
Atvažiavo manęs aplankyti pusseserė. Ilgai nesimatėme. Nors aštuonerius metus kiekvieną mėnesį skraidė į Vilniaus oro uostą, bet užsukti nepavyko, nors, kaip pati sakė, labai norėjo. Norėjo, bet neatvažiavo.
Paklausiau jos: tai ką gi veiki, kai grįžti? Kodėl negali atvažiuoti?
Sako: ai, visokie reikalai…labai visko daug…
O ko daug? Skaitykite toliau...
Žmonės, įklimpę savo rūpesčiuose. Read More »
Ką tik išklausiau interviu su žinoma žurnaliste. Tiek ji, tiek kelios kitos žurnalistės, su kuriomis teko bendrauti, sakė tą patį: žurnalisto darbas yra surasti problemas, surinki apie jas informaciją ir pateikti ją visuomenei suprantamu būdu. Suprantamu ir patraukliu būdu, nes jei nebus skaitytojų, nebus ir reklamos, o jei nebus reklamos, nebus ir leidinio, portalo ar televizijos. Skaitykite toliau...
Laimingi tie, kurie žino. Read More »