Po 60 metų veide išryškėja…žmogaus siela.

Ilgai žiūrėjau į vieną giminės susitikimo nuotrauką. Septyniasdešimtmečio proga susirinko jubiliato seserys, broliai, jų vyrai ir žmonos, vaikai ir anūkai. Žiūrint į jaunų žmonių veidus sunku ką nors įžiūrėti. Jauni puikiai slepiasi po šypsenomis, šukuosenomis, makiažais. Tačiau senų žmonių veidai gražiausi. Seni žmonės aiškūs, kaip ant delno. Jie nebegali slėptis po savo išvaizda, jie yra tokie, kokie jie yra.

Jei daug gyvenime juokėsi – jų akis puoš juoko raukšlelės, jei daug liūdėjo – gili raukšlė susimes virš nosies, jei daug mąstė, pergyveno, analizavo – kakta bus išvagota bangelėmis. Pikto žmogaus veidas piktas, linksmo – linksmas, gero – geras, nelaimingo – nelaimingas, įtaraus – įtarus, sukto – suktas, egoisto – kietas. Visą gyvenimą bijojusio – susigūžęs, nieko per daug negalvojusio – bukas. Mėgusio išgerti – ištinęs, daug rūkiusio – pageltęs, skausmą išgyvenusio – sukritęs, nieko nepaslėpsi! Makiažas nebepadeda, šypsena tik dar labiau išduoda.

Ir akys: jei jos apsiblaususios, negyvos, akivaizdu – žmogus negyveno savo gyvenimo, nebuvo savimi, neišreiškė savęs, nemylėjo. O kartais akys šviečia – jis laimingas. Visas praėjęs žmogaus gyvenimas susikrauna į jo veidą, jo akis. Visos slaptos mintys, maži pasirinkimai, išgyventi jausmaiiš vidaus išeina į išorę – visų pirma per savijautą, fizinius pojūčius, taip pat ir per nuotaiką, ir per veidą.

Senas veidas nemeluoja. Mūsų veidai vis tiek mus išduos ir parodys tokius, kokie esame iš tikrųjų. Moterys rūpinasi savo išvaizda, bijo senatvės, bet moralas paprastas – jei gyveni fainą gyvenimą, tai ir sena fainai atrodysi. Ilgainiui vidus išeina į išorę. Vidus – tai emocijos.

Būna, aš apie ką nors galvoju. Mintys rutuliojasi, keičia viena kitą ir automatiškai su minčių eiga keičiasi ir nuotaika. Apie ką galvojau, neatsimenu, atsimenu tik būseną, emociją, kurią man sukėlė mano mintys. Kažkas malonaus arba kažkas nemalonaus.

Mano pusseserė dirba su dimensiniais seneliais ir pasakojo, ką reiškia žmogaus gyvenime emocijos. Visą gyvenimą buvęs ramus, su viskuo sutinkantis, “geras” žmogus, atėmus protą ima siautėti, darosi agresyvus. Visos emocijos, kurios per gyvenimą susikaupė, išeina su kaupu. O kitas visada linksmas, geros nuotaikos, nors nieko ir neatsimena. Praradus protą, emocijos išlieka. Tas emocijų debesis, kuris gaubė mus visą gyvenimą yra amžinas. Visi išgyventi jausmai, emocijos niekada žmogaus nepalieka, kol jis gyvas. Sako, kad net mirus jis išlieka. Gal čia pragaras – likti blogų emocijų debesyje? Kai viskas baigiasi, lieka emocijos.

Ir veidas gyvenimo pabaigoje…nieko nepaslėpsi. Emocijos ir jausmai įsirašo į žmogaus veidą. Nepriklausomai nuo rasės, tautos, tikėjimo, kultūros. Emocijos yra universalios visiems žmonėms.

Pažiūrėkite šį filmą. Tai prancūzų 5 dalių dokumentinis filmas “HUMAN”. Pažaiskite, pabandykite atspėti žiūrint į veidą – koks tai žmogus? Kas supranta angliškai, labai įdomios ir šių žmonių mintys.

1 dalis

2 dalis

3 dalis

4 dalis

5 dalis

O aš linkiu jums ir sau gyventi taip, kad akys senatvėje šviestų!