E. Šeputytė-Vaitulevičienė, I. Skruibienė “Namų psichologija”
Nusipirkau šią knygą festivalyje Open books. Ir ne tik nusipirkau, bet turėjau progą pagaliau susipažinti su autorėmis. Buvau pastebėjusi jų knygą anksčiau, juk leidžiame knygas toje pačioje leidykloje, be to, intrigavo knygos pavadinimas, tačiau susitikome beveik netikėtai. Knygą pirkau iš intuicijos – ne dėl to, kad susipažinime, ne dėl to, kad kažką būčiau gero apie ją girdėjusi, arba kad tikėčiausi kažko ypatingo. Tiesiog sekiau širdimi, panorau ją nusipirkti ir perskaityti. Beje, vieno knygyno pardavėja pasakojo, kad žmonės labai dažnai (o gal ir visada) knygas renkasi instinktyviai. Veda ranką jų viršeliais, glosto jas akimis ir išsirenka tą, kuri jų.
Taigi, ir aš išsirinkau. O kai jau mano, tai pirmu numeriu ėmiau ir skaityti. Buvo smalsu, kaip autorės suderina savo tekstus tarpusavyje, ar rašo atskirus, ar vieną bendrą, smalsu, apie ką konkrečiai jos kalba, pavadinusios knygą „Namų psichologija“.
Juk labai daug informacijos yra apie tai, kaip įsirengti namus, kokias dizaino gudrybes ar Feng shui žinias panaudoti. Visa tai yra labai naudinga ir reikalinga, tačiau ši knyga kitokia. Visiškai kitokia! Unikali. Tokio kampo, tokios perspektyvos dar neteko nei skaityti, nei sutikti. Tiksliau teko, bet kažkur giliai, galbūt pasąmonėje, nes viskas, ką skaičiau, labai rezonavo, atrodė tikra.
Prisipažinsiu, iki šiol dar neteko nei matyti, nei skaityti tokios koncentruotos ir artimos knygos būtent apie namus, apie jų psichologiją. Autorės padarė mums didelę dovaną – surinko šią knygą iš visur, po trupinėlį – iš daugybės kitų knygų, pasakų, patarlių, mokslinių veikalų, savo pačių patirties.
O kas gi yra ta namų psichologija? Tai mūsų esminiai, archetipiniai būties sąlygotumai. Pavyzdžiui, kodėl mums patinka, mus traukia blizgantys paviršiai? Kodėl kai kuriems žmonėms svarbios aukštos tvoros, o jų užuolaidos visada užtrauktos? Kodėl mums taip gera turėti savo nišą, savo kampą, iš kurio jaukiai galime stebėti pasaulį? Kodėl vienas iš maloniausių garsų yra vandens lašai, krentantys už lango ir vienas mieliausių garsų – jūros ošimas? Daugybė atsakymų. Daugybė.
Na, bet jie jau aprašau knygą, tai iš eilės.
Knygos pavadinimas. Šimtu procentu atitinkantis knygos turinį. Dešimt balų.
Viršelis. Nors man patinka mėlyna spalva, jau ne pirmą kartą, esu nusivylusi viršelio neatitikimu knygos turiniui. Daug daug geresnis viršelis būtų vaizdelis iš danų šeimos gyvenimo – iliustruotas jų „hygge“, kuris labai prisideda prie to, kad Danija laikoma pati laimingiausia šalis pasaulyje. Apie „hygge“ nemažai kalbama knygoje, trumpai tariant – tai jaukus buvimas namuose, įsisupus į pledą, valgant pyragaičius su kremu ir klausantis šeimos narių istorijų, kurį danai puikiai moka sukurti.
Dabar, mano galva, viršelis toli gražu neatspindi turinio gilumos.
Apimtis. 222 puslapiai. Puiki apimtis, knyga neatsibosta skaityti ir pilnai išpildo savo funkciją – susimąstai apie savo namus, kokie jie, kaip jie atspindi tave ir kaip tu norėtum, kad jie atspindėtų.
Literatūra. Autorės remiasi galingu literatūros sąrašu, kuris užima pusšešto knygos puslapio knygos gale.
Puslapiai. Puslapiai verčiasi lengvai, maloniai. Šriftas ne per didelis ir ne per mažas, maketas puikus.
Kvapas. Knyga kvepia vienu maloniausių pasaulyje egzistuojančių kvapų – medžio, naujos knygos kvapu.
Turinys. Informacijos tikrai daug. Visiškai naujos, tokios, apie kurią nesu girdėjusi, tačiau skaitant jaučiau, kad taip ir yra, tuo labiau, kad autorės nieko „neišgalvoja“, o remiasi jau esama pasaulyje medžiaga – nuo šventųjų raštų iki mokslinių traktatų.
Tai, kad knygą parašė dvi autorės, jaučiasi ją skaitant, jos to ir neslepia – jau įvade rašoma, kad pirmąją dalį daugiau rašė Irma, antrą – Egidija. Tai jaučiasi, nes nors tema ta pati, knygos dvasia jos pradžioje ir pabaigoje skiriasi. Kuri geresnė – negaliu pasakyti, tačiau jos tikrai skirtingos. Irma atviresnė, šiltesnė, Egidija mistiškesnė, paslaptingesnė. Greičiausiai tai tik pagerina knygą, tokią kokia ji yra, tačiau manau, kad šios abi autorės galėtų parašyti po puikią knygą ir atskirai, kiekviena savo stiliumi.
Kas man asmeniškai labiausiai įstrigo? Tai, kad mūsų gyvenimas vyksta kvadratuose, kai iš tiesų gamtoje vyrauja apskritos formos. Tai, kad žmogaus namai puikiai atspindi jo vidų, knygoje paaiškinama detaliai, kaip. Tai, kad savo namais mes plečiame save, ir bandome pasiekti dangų, nesąmoningai siekiame aukštumos ir dieviškumo. Tai, kad mūsų pirmieji vaikystės namai yra labiausiai įstrigę į pasąmonę ir mes, nori nenori, naujus savo namus siekiame padaryti panašius į juos. Tai, kad patys svarbiausi elementai namuose yra ugnis, medis ir vanduo. Tai, kaip mes galime paaiškinti savo sapnus, kai sapnuojame namus. Ir tai, kad pirmieji namai – motinos įsčios, labai primena jūrą, jos bangavimą ir ošimą.
Knyga primena, koks jaukus yra buvimo savo namuose jausmas. Prisiminus tą jausmą daug lengviau yra bandyti jį sukurti.
Parašykite komentarą