Geri laikai
Jauna moteris piktai pažiūrėjo. To čia dar betrūko. Seniai jau nebuvo to girdėjusi, juk daugiau nei dvidešimt metų praėjo. Anksčiau būdavo, kad kirpykloje jos pasiginčydavo. Bet dabar jau seniai. Visos aršiausios senų laikų gynėjos po truputį ištirpo.
Dar ne sena, apie penkiasdešimt. Sėdi ant sulankstomos kėdutės, markstosi prieš saulę. Čia pat, už keliasdešimt centimetrų. Visu kūnu atsivėrusi, be kepurės, be akinių nuo saulės. Ir kremu nesitepa, matyt, visą gyvenimą deginosi taip, anksčiau juk tokių kremų ir nebūdavo. Neproporcingai mažos pėdos atsargiai remiasi į kur ne kur žole apaugusią žemę. Tarsi bijodamos būti nuspaustos stambių šlaunų, kurios riebalų rievėmis kyla link kaklo. Kaklas laiko smulkų veidą, kuris, nors ir apaugęs riebalais, vis dar duoda užuominą apie buvusį savo grožį. Silpni ir nuo besaikio dažymo nušiurę plaukai suriesti į kuodelį, kuris išsidraikęs ir neprižiūrimas kiurkso viršugalvyje. Maudymosi kostiumėlis skęsta rievėse.
Sako, pačios karščiausios šiais metais dienos – per Jonines. O kurgi dėsiesi nuo tokio karščio, monolitiniame bute tvarku kaip pirtyje, kaip gerai, kad draugė jai su vaikais pasiūlė prie ežero nuvežti. Žmonės per tokį karštį visą ežero pakrantę nugulę, tarpo nerasi, vieni išeina, kiti tuoj pat į jų vietą atsigula. Vienų kojos, kitų čia pat ir galva. Visi mato ir girdi; kas ką valgo, kas ką skaito, ką telefone žiūri, kas ką kalba.
Dabar jau retai kada pasideginti išeinanti. O tuomet prie Juodosios jūros kasmet važiuodavo. Ir tvarka buvo. Ir darbą žmonės turėjo. Viskas aišku buvo. Žinojo, ką turi daryti. Ką galvoti. Jei neateisi į darbą dieną, tavęs neatleis, kaip dabar. Ot, tvarka buvo. Viskas buvo bendra, viskas mūsų. Žmonės tikėjo, vieną tikslą turėjo. Valdžia buvo autoritetas, žinojo ką daro…
Kalba, kalba, nieko nematydama, tarsi sau. O niekas ir neatsako. Jos balti keliai ir krūtinė jau raudonuoja nuo įkaitimo, o bendradarbės mergaitė valgo ledus. “Labai skanūs”, – sako pajutusi godų žvilgsnį. Ji atsistoja ir netrukus grįžta su lygiai tokia pačia porcija.
Valgo lėtai, dar labiau įkritusi į save. Visi sumuštiniai jau seniai pilve, o antros porcijos sau leisti negalės. Bet būti norisi iki vakaro, kad jau atvažiavo. Kančia su malonumu. Maloni saulės šiluma su nudegimo skausmu. Ateinantis alkis su tobulu ledų skoniu. Ji mėgavosi ledais įkritusi į tikrą nirvaną, tarsi vieninteliu jos gyvenime likusiu (ir tokiu retu!) malonumu.
Pabaigusi atsiduso. Tada ledai gal ir nebuvo tokie skanūs. Bet jie buvo mūsų. O ji buvo jauna. Ir žinojo, kad jos laukia šviesi ateitis. O dabar? Kas jai liko dabar? Tik per greitai burnoje tirpstantys, jai jau nebepriklausantys, svetimi ledai. Svetimi ledai, svetimoje šalyje, po svetima saule.
Parašykite komentarą