Ignė Alė “Visi vieniši žmonės”
Meilės romanas, kurį perskaičiau su malonumu. Dar ir ašarą išliejau.
Kai skaitau “rimtas” knygas dirba protas, smagiai žaidžiantis spalvotais stiklo karoliukais, bet kai skaitau meilės romanus, kutenasi jausmai. Įsijungia viską aprėpianti, mylinti, deganti širdis, ir tai yra labai malonus jausmas.
Ech… meilė. Ji tokia paprasta, tokia vienoda, bet kartu tokia ypatinga ir tokia keista. Kaip banalūs posakiai, kurie yra patys teisingiausi, tik per dažną vartojimą tapę banalūs. Meilė jau beveik banali, kaip ir Dievas. Tačiau Meilė yra Visatos kalba. Meilė yra viską jungianti grandis. Knygos apie meilę yra knygos apie MUS.
Kas gi nėra mylėjęs? Kiekviena naujai susikūrusi pora tai išgyvena. Savaip. Unikaliai. Ir turbūt niekada neatsibos tai skaityti, žiūrėti filmus ir klausyti dainų.
Apie pačią knygą. Labai paprastai, bet sklandžiai parašyta, puikiai išvystyti personažai, įdomus, “ne plokščias” siužetas, Klaipėda, jūra, žuvėdros.. Tradicinės vestuvės su “pulku”. Seserystė, konkurencija, netradicinė šeima.
Man patiko. Rekomenduoju.
Parašykite komentarą