4 tikri dalykai

Vis tas pats vandens parkas, sėdžiu, ilsiuosi. Priešais mane – dirbtinė jūra su milžiniškomis bangomis, už manęs – keliolika eilių tokių pačių kaip mano gultų. Aplinkui zuja žmonės. Staiga man iš už nugaros išeina moteris, vyresnė, jau peržengusi trisdešimt. Juodi plaukai, nedidelis ūgis, nieko ypatingo. Prie jos pribėga kokių dešimties metų berniukas ir moteris jam nusišypso. O dievai! Negalėjau atitraukti akių nuo tos šypsenos! Ji šypsojosi palenkusi galvą, tarsi nejausdama, kad šypsosi, tik jam, tam vaikui. Jos šypsena spinduliavo taip, tarsi ji būtų viso pasaulio grožio karalienė. Berniukas nubėgo, tada moteris pasuko galvą ir aš iš viso apstulbau. Dabar jos šypsena buvo nukreipta į vyrą, tokį patį kaip ir ji, nedidelio ūgio, juodais plaukais. O jis atsakė jai lygiai tokia pačia spinduliuojančia šypsena. Tarp jų galima buvo vos ne fiziškai pamatyti nusidriekusią meilės giją. Ir tada aš pamačiau, kaip jie prieš kokius dvylika metų įsimylėjo vienas kitą (ir myli iki šiol). Jie pamatė vienas kito šypsenas ir tai buvo stebuklinga akimirka. Jos visiškai vienodos, spinduliuojančios, tikros, nukreiptos tik į tą žmogų, kuriam šypsomasi. Stebuklinga.

Didelė salė, ant grindų primėtyta minkštų storų čiužinių. Lankytojai sugula ant čiužinių, lubos virsta ekranu ir šou prasideda. Nuo lubų mums šypsosi pats Nicolia Tesla (1856-1943). Elektrinės teleportacijos pagalba jis nukelia mus į ekskursiją po savo mylimą gimtąją Kroatiją. Žodžių nesupratau, tačiau užteko matyti vaizdus, kad suprasčiau, kodėl Telsa gimė būtent Kroatijoje ir kodėl taip įsimylėjo elektrą. Viskas tarsi sukrito į viena – sraunios upės, kalnai, kriokliai, ežerai, uolos, blykčiojančios nuo natūralios gamtos elektros. Neseniai klausiau interviu su Nicolia Tesla, kuriame jis sakė, kad jo misija šioje žemėje nepavyko, jis nesukūrė to, ką norėjo sukurti. Tačiau visa tai yra tik žaidimas, todėl jis nėra nelaimingas žmogus. Sakė daug kitų stulbinamų dalykų. Prisimindama jo mintis ir žiūrėdama į jo gimtąją mylimą šalį jaučiau, kaip skruostais rieda džiaugsmo ašaros nuo to, kaip viskas yra stebuklinga.

Šimto penkiasdešimties metų senumo pilis, nors atrodo pastatyta pernai – visiškai nauja, švytinti baltais akmenimis. Turistų grupės vedžiojamos po pilį kas dešimt minučių. Visi gauna radiofonus, kuriais klauso gido pasakojimo. Gyvas gidas tik parodo ranka kur eiti ir kada klausytis.

Ši Neuschwanstein pilis – šešiolika metų kurta Bravarijos karaliaus Liudviko II svajonė. Jis buvo tikras kūrėjas – jungė tai, kas jam patinka, nepaisydamas taisyklių, stilių, formų, spalvų. Tais laikais jį laikė išprotėjusiu. Juk kas gi su tokia aistra stato svajonių pilį, lįsdamas į skolas, tuo labiau, kad pilis visai nėra gynybinė, kas valgo lauke bet kokiu oru, kas atsisako vedybų?

Tačiau Liudvikas II nebuvo išprotėjęs. Jis buvo kuklus ir ekcentriškas. Pilis liko neužbaigta, nes paslaptingomis aplinkybėmis, sulaukęs 40- ties, Liudvikas mirė. Joje niekada niekas kitas negyveno, nes netrukus po karaliaus mirties pilis tapo muziejumi.

Liudviko miegamajame lova stovi prie sienos (ne per vidurį kambario, kaip įprasta karaliams), prie lango įrengta patogi kėdė-sostas skaitymui, priešais ją – maža niša su Jėzaus skulptūra maldoms, jos kairėje – didesnė niša su patogia kušete kontempliavimu. Visur – gulbės, mylimiausias karaliaus gyvūnas. Daugybė freskų, įkvėptų Ričardo Vagnerio muzikos. Spalvos gaivios, linksmos. Dainų salė skirta ne šokiams, o milžiniškiems sietynams su šimtais žvakių, uždegamų tik vienam žmogui. Langai iš stiklo, gerai užsidarantys, vaizdas pro langą – vertas milijono. Niekada nenorėjau gyventi nei vienoje aplankytoje pilyje, o šioje – gyvenčiau su malonumu. Tobula pilis, tikras stebuklas.

Ir dar – klausydama radiofono kelis kartus atsisukau, nes man pasirodė, kad kažkas praėjo už nugaros. Ten nieko nebuvo. Gal tai buvo pats Liudvikas?:) Nejučia susijungiau su šiuo jautriu ir grožį mylinčiu žmogumi, tokiu nekarališku, o gal kaip tik labai karališku, karaliumi.