Olga Tokarczuk “Jautrusis pasakotojas”
Skaičiau šią knygą, nes man buvo įdomu prisiliesti prie rašytojos, gavusios Nobelio literatūros premiją, asmenybės. Kas ji tokia? Juk ji taip arti, tik keleriais metais už mane vyresnė, gimusi kaimyninėje Lenkijoje. Be to, man labai patinka jos alternatyvus stilius (kaip ji atrodo.)
„Jautrusis pasakotojas“ yra pirmoji po Nobelio premijos apdovanojimo Olgos Tokarčiuk išleista knyga. Joje gana chaotiškai sudėtos jos kažkur kažkada skaitytos paskaitos, rašytos ir publikuotos (arba ne) esė, ir apskritai įvairios mintys apie tai, kaip ji mato pasaulį, kūrybą. Turi gerokai paprakaituoti, kad pasauliui rūpėtų, ką tu apie jį galvoji.
Akivaizdu, kad žmonės ruošiasi būti apdovanoti. Tai nenutinka trachtibarachti iš giedro dangaus. Tai yra kryptingas daugiametis darbas, kuris pataiko sudėti varneles ant visų „taip“.
Knygos tonas – gana didaktinis. Olga kalba nuo „mes“, tarsi jos mintys savaime tiktų mums visiems. Mes visi turime mylėti gyvūnus, jų nevalgyti, nes… Mes visi turime daug skaityti, nes… Mes visi turime rūpintis kitais ir turėti savo autentišką balsą, nes…
Rašytoja neslepia, kad ji jaučiasi kitokia, jei ne balta varna, tai… nors gal ir balta varna. Atrodo, kad to (netgi gavusi Nobelio premiją) ji vis dar gėdijasi, nes juk visi mes norime patikti, atitikti, įtikti. Labai atsargiai, tarsi atsiprašydama, pasakoja apie savo gyvenimą supančią mistiką. Skaityti ji išmoko savaime, kai tėvo bibliotekoje knygų nugarėlės ėmė tiesiog jai kalbėti ir ji ėmė jas suprasti. Jos sukurti knygų personažai atgyja (pirma personažas, tada gyvas žmogus). Skaitydama valgo druską. Gyvūnus laiko lygius kitiems šeimos nariams.
Olgos gyvenimo mistika gražiai susilieja su fanatizmu ir įgimtu jos talentu. Ji tarsi apsėsta savo kūrybos. Įsimylėjusi savo personažus, jie jai (iš tikrųjų!) gyvi, ji galėtų kalbėti apie juos be galo, be krašto, daug ilgiau, nei apie tikrus žmones. Žinoma, šalia dirba ir protas (pamiršau paminėti, kad dar ir labai protinga) – labai daug skaito ir lavina savo rašymo raumenį, pati tai vadindama rašymo sporto sale. Na, ir galiausiai, be įgimto talento nieko nebūtų, nei mistikos, nei fanatizmo. Nors gal fanatizmas ir būtų, bet ne toks pripažintas. Ir mistika būtų, bet ne tokia priimtina.
Na štai jums ir Nobelio premijos laimėjimo formulė:
Viso gyvenimo kryptingas darbas, atitinkantis tuometinį visuomenės poreikį
Gyvenimą gaubianti mistika, tarsi niekada neišsisklaidantis rūkas
Kūrybinis fanatizmas, verčiantis viską daryti 100-tu procentų
Nuolat ugdomas aštrus protas (skaityti, skaityti, skaityti)
Įgimtas talentas
Parašykite komentarą