Vis dar kvėpuoju

Tai kalėjimas. Nesvarbu, kad teoriškai galėčiau išeiti.

Neinu. Tik laukiu, kada mane paleis.

Skaičiuoju minutes. Jos slenka, tarsi prie kiekvienos būtų pritaisytas svarmuo. Svarmenys pritaisyti ir prie mano kojų. Judu automatiškai. Penkiasdešimt devinta, paimu knygas, trys, didelė, nugarėlės viena į kitą, scan, laukiu sąskaitos, go. Šimtas pirma, sunkiai pritūpiu, paimu knygą, viena, maža, sąskaitos nereikia, scan, go. Keturiasdešimt penkta, paimu knygas, šešios, didelė, dedu krūvele, sąskaitos nereikia, scan, go. Šešta, paimu knygas, dvi, maža, nugarėlės viena į kitą, skirtukas, sąskaita, scan, go. Devyniasdešimt šešta, paimu knygą, viena, maža, oi, didelė, sąskaitos nereikia, scan, go.

Keliu rankas, dėlioju kojas, lenkiuosi, tupiuosi, sukuosi. Svajoju apie lovą, kurioje – kai mane paleis – galėsiu ištiesti ir atpalaiduoti savo skaudantį kūną. Kojose nardo skausmingos žuvėdros, nugara surakinta kaip vėjo įtempta burė, rankos sunkios kaip bulvių pilni maišai, pėdos, nužingsniavusios ne vieną tūkstantį, tinsta, pulsuoja ir maudžia kaip akmenys. Jau nekalbant pečius, kurie tiesiog SKAUDA.

Liko keturiasdešimt penkios minutės. Dar visa amžinybė.

Tai tik kūnas, guodžiu save. Man skauda, vadinasi, aš gyva. Aš jaučiu. Aš judu, ir jis manęs klauso. Kvėpuoju. Skauda, judu ir kvėpuoju. Jau trečią dieną judu.

Ir dar ta nemiga. Kalėjimas, iš kurio nepavyko išeiti. Uždara erdvė, būsena panaši į emigranto „tarp“. Kai palieki vieną šalį, palieki visas šalis. Kai negali nei būti budri kaip dieną, nei kristi į atsipalaidavimą kaip naktį. Beprasmis plūduriavimas, laiko gaišimas. Ypač, kai kitą dieną laukia „Devyniasdešimt šešta, paimu knygą, viena, maža, oi, didelė, sąskaitos nereikia, scan, go“.

Kažkur fone, tarp mašinų ūžesio, groja muzika. Pakaušiu girdžiu:

Rankos juda, kojos juda, liemuo juda, kvėpuoju. Prisimenu dokumentinį filmą, matytą vakar. Ten ji nekvėpavo. Užsikimšdavo nosį spaustuku. Neabejoju, kad jai skaudėjo, buvo nemalonu, bet ji tai darė. Tam, kad panertų dar šiek tiek giliau. Dar metrą giliau. Ir dar ir dar. Kad pasiektų pasaulio rekordą (123 metrai).

Jos draugai plūduriuodavo paviršiuje ir laukdavo. Žiūrėjo po vandeniu su akvalangais. Pergyveno, išners, ar neišners. Kartais ji nekvėpuodavo taip ilgai, kad pamiršdavo, kad moka kvėpuoti. Tada draugai šaukdavo – kvėpuok, kvėpuok! Kartais jai pritrūkdavo kelių metrų ir ji neišnirdavo. Medikai prikeldavo iš numirusių. Tada ji užsispausdavo nosį ir nerdavo vėl.

O kartais kas nors iš jų draugų nebeatsigaudavo, jie liko kitoje sapnų pusėje.

Pabandžiau ir aš. Įkvėpiu giliai oro, sulaikau kelioms sekundėms. Tik kelioms. Devyniasdešimt vienas, pasilenkiu, paimu knygas, keturios, didelė, sąskaita, scan, go.

Krūtinę plėšte plėšia. Pagaliau išpučiu, tada kvėpuoju godžiai, giliai. Pabandau dar kartą.

Tai tik kūnas. Aš galiu jį valdyti.

Judu, ir man darosi gera. Kvėpuoju. Oras grynas, maloniai vėsus, kondicionuotas.

Ir staiga suprantu, kad man nebeskauda. Pajaučiu nugarą, neskauda, kojas – neskauda, ir rankų neskauda, netgi pečių, nebeskauda. Kūnas lengvas, jaučiu jame malonią šilumą. Įgavo antrą kvėpavimą, kaip sako liaudyje, o gal jis pats save pagydė? O gal man kažkas įpūtė gyvybinės energijos pliūpsnį, o gal…

Gal, gal, gal. Tiesiog judu. Kvėpuoju. Oras laisvai plūsta į mane. Niekas nebetrukdo. Nieko nebeskauda.

Esu laisva.

Sat nam.