Išvesk savo šunelį pasivaikščioti

Eidama 21 dienos pokyčių programą aš kiekvieną dieną ėmiau keltis anksti ir eiti pasivaikščioti. Kur bebūčiau, kiek trumpai bemiegočiau, keliuosi ir pasiėmusi savo šiaurietiškas lazdas einu į lauką. Vilniuje, Druskininkuose, Miškiniškėse, Nemersetoje. Einu per lietų ar saulę; gatvėmis, palei ežerą, miško takeliais, pievomis, pušynais, pajūriu. Išėjusi į lauką ryte, kai visi dar miega, ir ėmusi judėti, t. y. eiti, pajuntu ypatingą jausmą. Jau po penkių dienų tokio ritualo neliko net minties apie tingėjimą ar miegojimą ilgiau, liko tik noras turėti galimybę atsikelti ir išeiti.

Neįtikėtina, bet toks paprastas dalykas kaip pasivaikščiojimas ryte mane pakrauna energija. Nors nustojau gerti kavą, tačiau visą dieną nebejaučiu energijos stokos. Pasivaikščiojimas gali būti visai trumpas, dešimties minučių. Gali trukti iki pusės valandos. Tačiau visada tai savotiška meditacija. Kartais pamatau linguojančią smilgą, įsižiūriu  į gėlę, sustoju ir įsiklausau į garsus. Pajuntu vėjo gūsį, giliai atsidūstu. Pasivaikščiojimo metu man ateina idėjos, atsakymai, mintys, paprastas dėkingumas ir laimė. Kartais nieko negalvoju, kartais galvoju labai daug. Kiekvieną dieną išėjimas vis kitoks, nes mintys vis kitokios.

Grįžusi namų duris atveriu visai kitokia, nei buvau ką tik atsibudusi. Nurimusi, susikaupusi, pasirengusi į viską žiūrėti kitaip. Kaip kitaip? Ogi vidiniu žvilgsniu.Savo vidinio žmogaus akimis. 

Tikra tiesa, kad mes esame dviese. Tai yra aklasis aš, kuris yra mano kūnas ir viskas, kas yra susiję su juo, ir matantis aš, kuris yra mano vidinis balsas. To balso pasivaikščiojimo metu aš ir klausausi. Jis viskam turi atsakymą, jis viską žino. Aš viską žinau! Reikia tik į jį save įsiklausyti. Kartais per minčių triukšmą mano vidinis balsas vos vos girdimas, tačiau kartais jis labai garsus. Bet jis visada yra manyje ir jis visada nori būti išgirstas.

Turbūt niekam ne naujiena yra klausytis savo vidinio balso. Tačiau labai dažnai kasdienybėje jį nuslopina kiti garsai, todėl klausytis dar nėra išgirsti. Tokie rytiniai pasivaikščiojimai, kai esu tik su savimi, kai laikas yra tik mano, išlaisvina mano vidinį balsą nuo triukšmo. Kartais norisi melstis, kartais dėkoti Dievui, kartais kyla mintys, kurios visada buvo ten, tačiau neatėjo iki sąmonės. Tarsi aš visada tai žinočiau, tačiau tik dabar, eidama anksti ryte su savo lazdomis suvokiu tai iš tikrųjų.

Simonas, kuris parašė knygą “Žmogus su šuneliu” sako, kad vidinis žmogus, kurio balsą kartais girdime, yra šeimininkas, o išorinis žmogus (kūnas) yra jo šunelis. Šeimininkas yra išmintingas, jis žino atsakymus, išeitis iš bet kurios situacijos, teisingiausius sprendimus, visatos dėsnius. Jis nebijo ir visada žino tiesą. O šuneliui yra artimos visos gyvuliui būdingos savybės. Šeimininkas myli savo šunelį, nuoširdžiai juo rūpinasi, veda jį į šviesą. Nors jie tokie skirtingi, šeimininkas ir jo šuo yra viena, jie abu yra vienas ir tas pats “aš”.

Gerai, jei šeimininkas veda šunį. Tačiau dažnai vidinis žmogus yra vedamas išorinio. Labai dažnai šuo tempia savo šeimininką. Tenkina savo šuniškus poreikius gyvendamas šunišką gyvenimą ir tempia iš paskos savo šeimininką, kuris tuo metu jaučiasi bejėgiu. Susigūžęs, tačiau išskėstomis rankomis jis budi. Laukia, kol šuo pasiklys, susipras, ims slėptis už jo ir klausti jo patarimo.

Dažniausiai tokiu metu – pasiklydus, mes ir išgirstame savo vidinį balsą. Tą, išmintingojo savęs balsą. Kai klykiame viduje ir klausiame “Ką man dabar daryti?!”.

Tačiau nebūtinai tai yra vienintelis kelias. Jei gerai įsiklausysite, jei atsikratysite minčių triukšmo, jei pagaliau jį pripažinsite šeimininku, galite išgirsti jį šiandien. Juk jūs esate dviese. Jei reikia atsakymo, tiesiog pasiklausykite giliai savyje. Galite jį išgirsti dabar! 

Aš jį girdžiu, kai kiekvieną rytą atsibundu anksti ir vedu savo šunelį pasivaikščioti.