Kelionė po Prancūziją. Suvokimai.

I dalis

“Diena išeina. Be manęs kaip kitos.”

Visa diena automobilyje. Pokalbiai, žaidimai, filmukai, dainos, pasakos, miegas. Pagaliau diena išeina, liko dar dvi tokios. Lekiame 150 k. m. greičiu. Dangus raudonas, raudonas.  Savižudis virš greitkelio, žiūri žemyn. Šoks? Įvyks neišvengiama – niekas nespės sustabdyti. Vairuotojai žiūri į viršų ir skuba spausti akseleratorių. Vienas akmenėlis mestas į vandenį…Nešoko. Nuėjo.

“DIENA – tai tik laiko miražas, senamiesčio skersgatviu riedantis džiazas, skubančio pirklio bagažas, šiek tiek per sunkus, truputėlį per mažas…”

Automobilis geras, stabilus, padangomis įsikimba į plentą. Rieda ramiai, susikaupęs. Sustojame. Pakelės stotelėje visiškai nieko nėra, tik bio tualetas ir išsirikiavusios sunkiasvorės. Jų vairuotojai trypčioja šalia, rūko, žvalgosi. Pro šalį ištiestos rankos atstumu 150 km. greičiu švilpia automobiliai.

“DIENA- tai tik prarasto laiko oazė, tik viltis rasti prarastą, prarasto – nerasi, tai žvakutė tamsią Vėlinių naktį, vėjo rekviem tiems, kurie skuba netekti…”

Viduje gera, šilta. Jauku švilpti per vėją ir jausti, kad judi, kai kūnas sudribęs kėdėje. Brigita klausia, kodėl Lietuvoje nėra Disneilendo. Kalbam apie karą, opupaciją, pabėgėlius, dabartinius laikus. Apie tautų skirtumus. Staiga, pirmą kartą Kernagio dainoje išgirstu Ezopo kalbą.

Suplėšysim į gabalus, tuos kolorado vabalus ir bulvės ir vėl žydėėės!

Ir mylimam kolūkyje, pakelę žemės ūkį mes danuooosi iš širdies!!

Suplėšysim į gabalus tuos komunistų šakalus, lietuviai vėl žydėėės!

Ir mylimoj šalelėje pakėlę savo ūkį mes dainuosim iš širdies!!!

O kartu dainuos Lietuva!

Galvoju. Nėra labai didelė sėkmė gimti Lietuvoje. Tikra askezė. Nieko nebuvo, nieko neturėjom. Gyvenom prislopinti tarsi medūzos. Judėjom, tačiau iš tiesų tik mojavom galūnėmis, kad būtų vaizdas, kažkas vis dar gyva. Ne iš tikrųjų. Dabar viskas gerai, tačiau kitur – dar geriau. Niekas juk nelaiko.

Tačiau palikus savo gimtą žemę imi ją neštis širdyje. Mes galim ją palikti, bet ji nepalieka mūsų. Ji keliauja visur kartu. Kur bebūtum, kiek metų bekeliautum. Įdomus fenomenas. Tarsi užkeikimas. Kiek žinau, jis yra tikrai lietuviškas, unikalus. Kuri tauta dar be mūsų jaučia tokį milžinišką prisirišimą prie savo žemės ir kalbos? Kartą sutikau prancūzę, kuri penkiolika metų gyveno Airijoje. Ji prisipažino pamiršusi prancūzų kalbą ir nebesijaučianti prancūze. Ar lietuviui tai įmanoma?

Visada stebėjausi, kodėl ši daina apie kažkokius nereikšmingus kolorado vabalus tokia mėgstama.

II

Senukas Paryžius. Basutės ir žieminiai paltai. Siauromis gatvėmis švilpiantis šiaurinis vėjas, saulė, priverčianti nusimesti striukes. Skubantys įvairiaspalviai žmonės. Didmiesčio dinamika. Požeminis metro, minios, minios, minios.  Viskas atrodo šiek tiek sena ir šiek tiek pamiršta. Keliais dydžiais mažesni automobiliai, siauros durys, neaukšti namai. Viskas šiek tiek nešvaru, tačiau kartu kažkaip natūralu ir artima. Tarsi visi mes praeitame gyvenime čia būtume gyvenę. Pasaulis ne toks ir didelis.

Kaip gi gali nuvilti Paryžius? Jis įtraukia, koks bebūtų. Kiekvienam Paryžius turbūt kitoks – mums buvo daug vaikščiojimo, daug vėjo, šlapi drabužiai po žaidimo su fontanu ir be galo skani kava pirmoje pasitaikiusioje kavinukėje.

Neįprastas, nepažįstamas miestas. O kartu – kviečiantis, draugiškas, norintis susibičiuliauti. Buvo šiek tiek baugu vienai vakare važiuoti į susitikimą su Paryžiuje gyvenančių merginų Knygų klubu. Atvažiavau žymiai anksčiau, lynojo, jaučiausi svetima, visai atvirkščiai, nei netrukus susirinkusios tautietės – kas pavėlavusios pusvalandį, kas visą valandą. Akivaizdu, kad vėluoti čia normalu, ir dar akivaizdžiau, kad visos Paryžiuje jautėsi kaip namie, puikiai susikalbančios prancūziškai ir nardančios šioje kultūroje tarsi žuvytės akvariume. Paleidusi pavargusius vaikus grįžti į viešbutį, buvau pavargusi ir pati, po trijų dienų sėdėjimo mašinoje ir visos dienos vaikščiojimo šaltame vėjyje, tačiau susikaupiau ir klausiau, kaip lietuvaitės aptarinėja perskaitytas knygas, paklausiau jų kelių klausimų, vieną kitą žodį įterpiau ir apie savo knygas.

Tame klube akis į akį susidūriau su esmine prancūziško gyvenimo taisykle – mėgautis gyvenimu. Neskubėti, nesiekti tikslo dėl pačio tikslo, gyventi procese. Tai matosi visur, ir aptarnavimo kultūroje, ir maisto kultūroje, ir bendravimo kultūroje. Nors, atrodo, buvau jų viešnia, buvau sutikta tikrai draugiškai, bet neatrodė, kad būčiau laukta, ar kažkaip ypatingai (kaip susitikimuose Lietuvoje) priimta. Niekas nerodė susidomėjimo nei mano knygomis, nei rašymo patirtimi, buvo žymiai įdomiau susitinkant kartą per mėnesį pabendrauti lietuviškai, merginoms kur kas labiau rūpėjo aptarti per mėnesį perskaitytas knygas ir pasidalinti asmeninėmis naujienomis.

Nurašiau visa tai prancūziškai kultūrai, ypač, kai galiausiai neiškentusi ėmiau užsidegusi pasakoti apie rašymą ir literatūrą, tačiau  sutikau sutrikusius žvilgsnius ir skubų – tai gal jau baigiam mūsų susitikimą?:) Neseniai perskaičiau Jurgos Baltrukonytės postą Feisbuke  – kaip tik man. Ji rašė, kad neturi prabangos bendrauti su sau neįdomiais žmonėmis ir dalyvauti nuobodžiuose susitikimuose. Jei ima žiovauti, iš karto atsistoja ir išeina, be noro grįžti. Taip ir įsivaizdavau, kaip atsistoju ir išeinu iš to susitikimo, nes, iš tiesų, man nelabai buvo klausytis, kokias jos knygas skaitė ir ką apie jas galvoja.

Taip. Važinėjant į susitikimus visko būna. Ir juodo ir balto, tai sukuria visą neįkainojamą patirtį.

III

Tiesiai po patirties Paryžiuje ankstyvą rytą mes jau ir vėl kelyje. Į DISNEILENDĄ! Nežinojau ko tikėtis, tačiau pamačiau daug daugiau nei tikėjausi. Tai buvo tikra pasaka. Viskas (absoliučiai viskas!) Disneilendo stiliuje – pasakos stiliuje. Labai gražu, skoninga, malonu, patogu, gera. Net negalėčiau apibūdinti visko, kas. Viskas. Nuo pastatų, baldų, suvenyrų, uniformų, personažų, iki užkandžių įpakavimo, pramogų ir gėlių. Tikra pasaka. Atkurtas natūralus pasaulio grožis.

Antra diena mums nebuvo labai sėkminga, nes tik išėjus iš nuostabiausio pasaulio viešbučio, Kasparas iš tos laimės, kad vėl eina į Disneilendo pramogas, nugriuvo ir prasikirto skruostą. Valanda streso, kol pakliuvome į ligoninę, tada penkios valandos laukimo. Vaikai ėjo iš proto, mes nežinojome ko tikėtis. Viskas baigėsi gerai, ir dar netgi spėjome pamatyti paradą ir pakartoti labiausiai patikusias pramogas. Užteko.

Sekantis stotelė – apartamentai prie vandenyno. Echh…tai mano svajonė – miegamajame pro langą matyti jūrą. Svajonės išsipildo! Nors ir tik dviem dienom. Pagaliau pabūsime ramiai, be jokių planų pamatyti, patirti, suspėti. Galėsim paskaityti, parašyti ir pamedituoti.

Laukite tęsinio…

Diena išeina