Kreivų veidrodžių karalystė

Kiekvienas žmogus gimsta su dideliu minčių spiečiumi virš galvos.

Tarsi debesis, minčių spiečius auga ir tirštėja augant ir stiprėjant žmogaus kūnui. Mintys juda, pinasi, neduoda ramybės, visą laiką raizgosi smegenyse, užima visą sąmoningą ir netgi nesąmoningą žmogaus laiką. Nei vienos akimirkos be minčių. Galvojame, galvojame, galvojame, galvojame.

Toks tas žmogus. Taip jis sutvertas. Su kūnu ir minčių debesimi virš galvos.

O kas yra žmogus? Tai yra VIENIO dalis, lašelis vandenyne, kuris buvo viskas ir niekas, kuris buvo tas vandenynas, tik staiga atskirtas nuo jo, tapęs kūnu su savo mintimis. Susikoncentravusi energija, virtusi materija. Pušų sakai, virtę gintaru. Tuo pačiu gintaru. Visi žmonės – tas pats gintaras. Tik iliuzija, kad mes esame skirtingi. Mes visi esame to pačio gintaro skirtingų formų gabalėliai. Visi gintaro gabalėliai jaučia ir supranta pasaulį vienodai. Mes esame vienas didelis ŽMOGUS su dideliu savo minčių debesimi virš galvos.

Mintimis ir kūnu mes atsiskiriame. Nuo visumos, nuo VIENIO, nuo vienas kito. Mąstydami, tarnaudami kūnui tampame svarbūs patys sau. Užsidarome. Užskleidžiame užuolaidas ir liekame savo iliuziniame pasaulyje, paremtame menkos patirties poliais.

Atskirtis sukelia kančią. Mintys ir kūnas (ne įvykiai!) sukelia visas kančias. Todėl sako, kad mintis reikia raminti, su jomis kovoti, jas kontroliuoti, keisti…Visa tai tam, kad nebeliktų kančios.

Bet man atrodo, kad tai yra ne-sąmonė. Juk mes ESAME TOKIE SUKURTI. Mes esame TA susikoncentravusi energija, atskirta nuo VIENIO. Ar mes turime stengtis, kovoti su tuo, kas esame? Su savo netobulu kūnu, su savo kankinančiomis mintimis ir savo nepasotinamu ego? Dar nei vienas žmogus negimė be šios “mielos” trijulės. Ir negims. Todėl stengtis, kad jos nebebūtų, kad priartėtume, kad vėl susijungtume su VIENIU, yra tik dar viena iliuzija.

Deja, bet būnant materijoje tai yra neįmanoma. Tai tas pats, kaip bandyti iš plastmasinės sėklos išauginti medį. Nors ir plastmasė, ir medis yra tos pačios Visatos dalis, tačiau jie yra atskirti vienas nuo kito. Kol plastmasė nesuirs, o tai trunka 400 metų, kol ji netaps molekulėmis, atomais, nepasklis po dirvožemį, tol iš jos nebus medžio.

Menkas prisiminimas, užuomina, kad mes visi buvome VIENIS, gali ateiti per meditacijas, per praktikas, per dvasingumą. Kai imame skleisti aukšto dažnio vibracijas, galime pasiekti ir tarsi susilieti su tuo žinojimu.

Tačiau mes esame kūne. Ir turime mintis. Ar reikia dėl to kankintis?

Tokie. Mes. Sukurti. Taip. Yra.

Kol mūsų plastmasinė materija nesuirs, kol nepraeis tie 400 metų (o gal 4000 ar 40 000, ar 40 000 000 000 000), tokie ir būsim. Gimsim, mirsim, kentėsim, mylėsim, kovosim, gyvensim.

O kai tai praeis, savaime tapsime VIENIU.

Gyventi kūne, būti ŽMOGUMI – dovana. Ir prakeiksmas. Kitaip tariant, paradoksas. Kaip ir viskas šiame pasaulyje – kreivų veidrodžių karalystė.