Laimingi žmonės keliauja dviračiais pristatymas Žinijoje. Arba – laimės paslaptis.
Norisi verkti.
Nesupraskite manęs neteisingai, ne dėl to kad bloga, bet dėl to kad gera.
Kai ruošiausi savo pirmosios knygos pirmajam pristatymui jaučiausi visiškai rami. Tai buvo ir keista ir nuostabu, nes nesu viešas žmogus, nesu išmokusi kalbėti publikai. Netgi atvirkščiai.
Kai studijavau pedagoginiam universitete rimtai svarsčiau apie mokytojos darbą. Man patinka vaikai, man patinka mokyti. Tačiau po praktikos mokykloje, kai turėjau atsistoti prieš klasę biologijos pamokoje ir dėstyti paaugliams apie šalinimo sistemą, visą mano kūną, protą ir sielą surakino lediniai varžtai, neleidžiantys ne tik normaliai kalbėti, bet ir suvokti, kas vyksta aplinkoje. Tuo mokiniai, be abejo, pasinaudojo ir mano balsą girdėjo tik pirmajame suole sėdinčios dvi pirmūnės. Visi kiti užsiėmė savo reikalais ir nutildavo tik jų mokytojai išėjus iš savo kambariuko ir tylomis, nieko nesakant atsistojus priešais juos.
Bijojau savęs, bijojau savo balso. Bijojau viso pasaulio.
Po tokios traumuojančios patirties nusprendžiau mokytoja jokiu būdu nebūti ir ėmiau pritarti savo kursiokei, kuri sakė, kad eis dirbti mokytoja tik po to, kai prie Aušros vartų niekas nebeduos išmaldos. Suprask, jau geriau prašyti išmaldos, nei dirbti mokytoja. Iki šiol mokytojos man yra iš didvyrių planetos nusileidusios deivės. Kaip jos sugeba atsistoti prieš klasę, išdėstyti dalyką ir dar suvaldyti tuos laukinius vaikus?..Čia šviečia tikra fantastika ir viską gaubiančia didvyriškumo aura.
Šios dvi patirtys tik patvirtino mano žinojimą, kad tikrai niekada neįstačius pistoleto į smilkinį prieš auditoriją savo noru nestovėsiu. Tikrai tikrai, niekada niekada.
Ir ką.
Įvyko dar vienas stebuklas mano gyvenime.
Vakar. Per knygos pristatymą.
Jaučiausi, tarsi ten būčiau ne aš, o kažkas geresnis už mane. Visai nebijojau. Buvau visiškai rami ir atsipalaidavusi. Tarsi namie, su geriausiais draugais. Pakilau virš savęs, mylėjau visus ir visi mylėjo mane. Susirinko nuostabūs žmonės, mes praleidome šiltas ir įdomias valandas kartu. Beveik visi nusipirko knygą.
Grįžusi galvojau: iš kur tas stebuklas? Man visada norisi viską išanalizuoti, išnagrinėti, išpjaustyti reiškiniuose slypinčią tiesą…
Ir supratau. Stebuklas įvyko, nes aš atsisakiau savo ego ir visos jo veiklos. Ačiū, ego, šį vakarą man tavo paslaugų nereikia. O kas yra ego? Ego daugiausia veikia per mintis.
Mintys paprastai būna tokios: kaip aš atrodau? Ar graži? Ar faina? Ar mane myli? Ar aš patinku? Ar padariau įspūdį? Ar atrodau protinga, dvasinga, išsilavinusi? Ar mane vertina? Ar daug žmonių susirinko? Ar aš svarbi? Ar mano balsas skamba gerai? Ar mane girdi ir pritaria? Ar manimi žavisi? Ar nešvepluoju? Ar viską pasakiau, ką būtinai turėjau pasakyti, nes tai yra labai labai svarbu, nes tai apie mane? Viskas yra labai svarbu. Jei nepavyks, man bus gėda, mano gyvenimas bus apgadintas, nežinosiu ką man toliau daryti, būsiu pralaimėjusi ir niekinga.
Viso šito atsisakiau. O tuomet man liko: Ačiū. Myliu. Esu dėkinga. Džiaugiuosi. Gyvenimas nuostabus. Tai tik žaidimas.
Štai, stebuklo paslaptis. Atsakius savo ego paslaugų viskas išeina visai kitaip, nei eitume vedami jo.
Ir dar įdomus dalykas: kai vieną kartą tai pavyksta, kitus kartus darosi vis lengviau ir lengviau. Nes gerumas, jis dauginasi. Biblijoje parašyta, kad gerumas tęsiasi iki tūkstantosios kartos, o kaltė tik iki ketvirtos.
“Viešpats Viešpats, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu iki tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės, bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę ir vaikų vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos” (Išėjimo knyga, 34 skyrius).
O Simono parašyta:
“Subrendusi siela – tai tokia siela, kuri niekada nekeis savojo pasaulio į svetimą…”
Viskas iš esmės apie tą patį. Buvimas čia ir dabar yra tas pats ego tramdymas. Ego: tai yra mūsų kančių šaltinis. Jis mus diktuoja, kad viskas ne taip, kaip turėtų būti. Ego bijo mirties. Ego nori būti svarbus ir mylimas. Ogi paslaptis yra tame, kad nebūtina norėti būti mylimu, nes ir taip mes visi jau esame be galo mylimi. Pagrindinė pasaulio matrica yra meilė. Iš meilės viskas gimsta ir gims.
Na, gerai, o dabar apie patį pristatymą.
Pasiruošimas jam vyko ilgai, nes norėjau, kad viskas būtų gyva, pozityvu ir nuotaikinga (čia dar ėjome išvien su ego). Norėjau palydėti savo knygą link skaitytojo gražiai, su muzika, šilta atmosfera ir gyvomis kalbomis.
Dar šį pavasarį tik po pirmojo posto feisbuke apie parašytą knygą kažkas (tikrai nebeprisimenu, bet ačiū be galo už patarimą) man parašė asmeninę žinutę su pasiūlymu surengti knygos pristatymą Žinijos draugijoje. Nieko apie šią draugiją nebuvau girdėjusi, bet geroji moteris parašė, kad ten yra kviečiami įvairūs klubai, yra pozityvistų klubas, kuriame galbūt mano knyga labai tiktų. Taip pat ten vyksta įvairūs renginiai, kursai, parodos, o patalpos suteikiamos nemokamai.
Neilgai trukus susitariau su Žinijos draugija ir viskas buvo, taip kaip moteris ir rašė.
Ką gi, patalpos yra, reikia muzikos.
Per feisbuko muzikantų grupę susiradau Kariną Anną Ekhardt, nuostabią jaunąją pianistę, kuri sutiko pagroti keletą kūrinėlių pianinu. Sukūriau įvykį feisbuke ir ėmiau kartas nuo karto priminti apie pristatymą savo feisbuko draugams. Moderatore sutiko pabūti leidinio vadovė iš leidyklos. Nutariau pavaišinti klausytojus arbata ir sausainiais. Taigi, kaip ir viskas nutarta. Mano draugė Eglė padarė nuostabų plakato maketą, Žinijos draugija jų prispausdino ir aš vieną dieną sukabinau tai šen, tai ten juos Vilniaus centre. Beliko sulaukti knygų.
Knygos pasiekė mane tik dieną prieš pristatymą. Kurjeriui jas atvežus ir ištraukus vieną iš pakuotės apėmė iki šiol nepatirtas jausmas – tai mano knyga, aš ją parašiau! Tą dieną savo mintyse aš pagaliau tapau rašytoja. Vis dar draugavau su savo ego, todėl jaučiau įtampą: kelios dienos prieš pristatymą sužinojau, kad mano moderatorė iš leidyklos dalyvauti negalės. Kažkodėl visai nenustebau, ne pirmas toks atvejis mano gyvenime, tačiau ką man dabar daryti?.. Skubiai susisiekiau su Giedre Selenyte, kurios visai netikėtai paprašiau pamoderuoti pristatymą Mažvydo bibliotekoje po savaitės. Kaip tikra geroji fėja ji sutiko pravesti renginį ir Žinijoje, per porą dienų perskaitė rankraštį kompiuteryje, nes knygos dar neturėjau. Viskas susiklostė dar geriau, nei tikėjausi, nes Giedrė buvo nuostabi ir, svarbiausia, jai patiko pati knyga ir ji to neslėpė, o savo entuziazmu uždegdama visus klausytojus.
Viskas vyko kaip ir tikėjausi: visi atsipalaidavo, prasidėjo diskusija, kuri persikėlė į kitą patalpą prie arbatos. Kalbėjau turbūt su visais, su kiekvienu, tiek seniais draugais, tiek nepažįstamais žmonėmis. Jaučiuosi apdovanota ir nerealiai už tai dėkinga. O kas mane apdovanojo? Nežinau, gal tik požiūris. Požiūris į tai, kas vyksta. Požiūris, kad viskas yra taip, kaip ir turi būti, viskas yra geriausiai, kaip gali būti, nes aš esu be galo mylima ir už tai kupina dėkingumo.
Gal tai yra laimės paslaptis? Kai atrodo, kad nesiseka (mažai žmonių susirinko, moderatorė negali ateiti, knygos vėluoja…), bet pažvelgus giliau, kitaip, iš viršaus, pasimato, kad tai vyksta tik tam, kad būtų geriau. Tarkime, tik gavusi vėluojančias knygas buvau tokia laiminga, kad įrašiau nuotaikingą video, kuriame padovanojau savo knygą Jums, skaitytojams. O jei gaučiau laiku, tai yra prieš savaitę, galbūt nebūčiau to dariusi. Kai susirinko nedaug žmonių, buvo labai jauku ir galėjau pabendrauti su kiekvienu. Giedrė pristatymą pravedė tobulai, nieko daugiau nebūčiau galėjus tikėtis. Kūrinija nuostabi. Ji mus veda kaip mažus vaikus. Belieka tik jausti dėkingumą.
Nors tai ne taip paprasta, reikia ir mūsų pastangų. Leistis vedamam, bet ir daryti. Dalinuosi šia patirtimi kaip iliustracija to, kad žmogus pats kuria tai, ką turi. Galėjau nerašyti. Galėjau nepristatyti. Galėjau nieko to neturėti. Bet rašiau, pristačiau ir dabar gavau dovaną. Ir vėl esu laiminga. Laiminga todėl, kad ir dariau, ir leidausi vedama. Kad atsikračiau ego paslaugų. Atsikračiau knygos autorės ego – knyga ne mano, knyga Jūsų! Atsikračiau minčių, kurios sukelia kančią. Tai ir yra mano laimės paslaptis.
Parašykite komentarą