Master class. Neil Gaiman
Mokslinės bei maginės fantastikos rašytojas
Apdovanotas „World Fantasy Award“ apdovanojamu (1991 m. Trumpametražės fantastikos kategorijoje už savo komiksų arką iš Sandmano, pavadintą „Vidurvasario nakties svajonė“.) Jis buvo nominuotas dar 6 papildomiems kūriniams;
„Stokerio“ apdovanojimu (2003 m. – „Sandman: Endless Nights“, 2002 m. – „Coraline“, 2001 m. – „Amerikos dievai“ ir „Sandman:„ Svajonių medžiotojai “). Jis taip pat nominuotas „Stokers“ už dar keturis grožinės literatūros kūrinius.
“Hugo” apdovanojimu (2004 m. už apsakymą „Smaragdo studija“, 2003 m. – „Coraline“ ir „2002“ – „Amerikos dievai“).
……
Ar tai būtų romanas, ar novelė, ar apsakymas, ar komiksas, jame turi būti kelis svarbiausi komponentai. Jei vieno iš komponentų nebus, knyga nebus įdomi, perkama, vertinama.
Taigi:
- Kas buvo toliau? Arba, intriga.
Vienas iš pagrindinių klausimų pradedant rašyti turi būti: KO NORI PERSONAŽAI?
Ir – ko jiems iš tiesų REIKIA?
Personažai turi norėti skirtingų dalykų. Kitaip nebus intrigos, kuri yra pagrindinis istorijos varikliukas. Tačiau herojus nebūtinai nori to, ko jam reikia. Pavyzdžiui, Aladinas nori išpildyti norus, o moteris, kuri jį išlaisvino, neužduoda jokių norų. Tačiau iš tiesų Aladinas yra labai vienišas ir net neišpildę jos norų yra laimingas, nes gali pasilikti pas moterį ir su ja gyventi. Intriga prasideda nuo NORŲ. Kūrinyje turi būti labai aišku, ko nori herojus. Tačiau tai, ko nori herojus ir ko jam REIKIA gali būti skirtingi dalykai. Autorius turi suteikti herojui tai, ko jam reikia, o ne tai, ko jis nori.
Neil Gaiman intrigą kuria paprastai – ima jau egzistuojančią, visiems žinomą istoriją ir pasuka ją 45, 50 ar 90 laipsnių kampu. Pavyzdžiu, Aladinas, kuris išlaisvintas iš lempos neišgirsta ne tai kad trijų, bet nei vieno užduoto noro. Ką jis toliau darys? Arba Kalėdų senelis, kuris trokšta mirti, ir negali, nes yra prakeiktas gyventi amžinai. Ką jis darys? Arba gerbiama moteris, šeimos židinio kurstytoja, mama, kuri praeityje buvo nuožmi piratė ir jos praeitis imi lįsti iš kampų. Ką ji darys? Arba kūdikis, kurio visa šeima nužudyta, išsigelbėjęs per stebuklą, nuropojęs į kapines ir ten jį įvaikina vaiduokliai. Koks jis bus užaugęs?
Kas bus toliau? Pagrindinis klausimas, kuris turi vesti skaitytoją per visą knygą.
- Apie ką ši istorija, arba, kodėl ji turėtų būti svarbi?
Reikia įsivardinti, apie ką istorija, nes jei nėra jokio moralo, arba kitaip tariant, prasmės, ji bus neįdomi. Ar tai istorija apie draugystę, ar apie ištikimybę, ar apie motinystę? Suvokus apie ką yra istorija, galima rašant ją akcentuoti tas vietas, kurios išryškina istorijos prasmę.
- Istorija turi būti tikroviška
Kiekviena sukurta istorija yra pameluota. Juk taip nebuvo. Tai autoriaus fantazijos vaisius. Tačiau fantacija turi turėti tvirtą pagrindą. Įtikinama bus tik tada, kai ji remsis tikru gyvenimu, jo vietomis, įvykiais, žmonėmis. Vaiduokliai gali auginti kūdikį, bet jie turi maitinti jį tikru, žemišku maistu ir gyventi tikrose kapinėse. Todėl visur ir visada, kokiose aplinkybėse bebūtum, stebėk ir įsiklausyk, įsijausk į gyvenimą. Prireiks kiekvieno sutikto žmogaus, kiekvieno matyto vaizdo, kiekvieno jausto kvapo, lytėto paviršiaus, patirtos emocijos.
„Gali meluoti ir meluok“, sako Neilas, „Bet meluok tik tai, ką iš tikrųjų jautei, prisiminei, patyrei. Melas turi susidėti iš tiesos.“ Pavyzdžiui, debesyse kabanti milžiniška, miesto dydžio mokykla, kvepianti virtais kopūstais ir neskalbtais treningais. Debesys, mokykla, kvapas – viskas tikra, tačiau istorija sukurta.
Minčių perliukai:
Novelė: Novelė yra paskutinis niekada neparašyto romano skyrius.
Humoras: kad būtų juokinga, naudokite klišes, užtikrinant, kad skaitytojui būtų aišku, jog tai yra klišės.
Personažai: kiekvienas personažas turi dėvėti “juokingą skrybėlę”, tai yra, turėti vieną bruožą, kuris išskirtų jį iš kitų. Tai gali būti jo kalba (akcentas, įprasti posakiai, ir panašiai), jo išvaizda, jo aistra, jo kvapas.
Dialogai: dialogai turi atskleisti veikėjų charakterius IR stumti istoriją į priekį.
Rašytojų taisyklės: Pirma, rašyk. Antra pabaik kūrinį. Trečia siųsk jį leidykloms. Ketvirta, nepulk jo taisyti, kai lauki atsakymo. Penkta, jei jį atmes, siųsk toliau, kitoms leidykloms. Šešta, kai nusiųsi kūrinį, nesėdėk ir nelauk, o rašyk kitą kūrinį.
Rašytojų blokas: jei istorija nesiklosto, ieškok priežasties ankstesniame tekste. Kažkur nuvažiavai nuo bėgių, ta vieta visada yra.
Atvirumas. Atverk savo krūtinę ir rašyk taip, kad pačiam būtų šiek tiek nejauku taip atvirauti.
Poveikis skaitytojui. Niekada nesakyk, kaip skaitytojas turėtų jaustis, tiesiog aprašyk, kas atsitiko. Kokybė. Tavo klaviatūra yra pilna blogų tekstų, tačiau juos reikia išrašyti, kad galėtų ateiti geri.
Mažiau yra daugiau. Rašyk taip, lyg tau mokėtų ne už žodžius, bet tu mokėtum žodžiais.
Ačiū, Rasa, už pasidalinimą! Labai patiko rašytojų taisyklės, juk tiek ir reikia, atmetus visas egzaltuotas emocijas ir elementarų tingėjimą. Ir kiti patarimai verti užsirašyti ir pasikabinti ant sienos priešais kompiuterį 🙂