Santykių kaina.

Auksė Trinotienė sėdėjo palinkusi prie nešiojamojo kompiuterio ir pylė feisbukopostą. Pabaigusi šiek tiek atsitiesė ir nuleidusi juodai padažytas blakstienas, laukė komentarų. Nieko. Praėjo dešimt minučių, nei vieno. Net laiko ir tai, nei vieno.

Auksei Trinotienei sukilo pyktis. “Tai štai kaip visiems rūpi! Kažkas dirba, daro, iš nieko “kapeikos” neprašo. Niekam tai nerūpi! Rūpi tik,  kaip prie valstybės fondų pyrago prisigretint, su kuo susidraugauti, su kuo susipykti, kad tik sau didesnį gabalą atsirėžti!”, parašė ji komentarą po savo postu ir piktai užtrenkusi kompiuterį paspaudė televizoriaus pultelį.

Jautėsi pavargusi. Nors reikėjo dar peržiūrėti žiniasklaidos monitoringą, entuziazmo šiam darbui visai nejautė. Ir apskirtai, entuziazmo jautė vis mažiau ir mažiau, nors darbas buvo labai prasmingas. Jis buvo labai svarbus, tas įvykis palietė visą šalį, visą Europą ir net visą pasaulį. Būtina atlikti nepriklausomą tyrimą, būtina!

Kai sužinojo, kad tarptautinį konkursą dėl tyrimo atlikimo laimėjo, negalėjo patikėti tokia laime – tai buvo pirmasis savarankiškai laimėtas tokio aukšto lygio tarptautinis projektas. Auksė Trinotienė dar niekada nebuvo taip užsidegusi ir sujaudinta: padaryti tai, atlikti kažką didelio ir svarbaus. Panaudoti tuos milžiniškus, kaip jai atrodė,  jos projektui skirtus pinigus naudingai, skaidriai ir efektyviai.

Tačiau entuziazmas ėmė sparčiai blėsti, kai visai netrukus pasimatė, kad nėra kam dirbti. Nėra kam dirbti už tokius didžiulius pinigus!

O dar blogiau, tiesiog visai nepakeliama, kai vietinė inteligentija ėmė abejoti.

Ar toks tyrimas naudingas? Ar jis ką nors duos? Kam jo reikia? Pasigirdo komentarai: “Nu nežinau, ką ir pasakyti. “Nežinau, bet čia tai nesutinku”, “Bet ir sugebėk taip viską supainioti”.

Ėmė blusinėtis ir kabinėtis prie detalių:  “Nevertinga, banali metafora”, “Šabloninis klausimas”.

O vieno gerbiamo inteligento komentaras: “Nebandyk su savo tyrimu nugvelbti kapeikos iš Lietuvos fondų”, Auksei Trinotienei smigo giliai į širdį. Kaip? Kaip galima taip komentuoti?!

Visa tai Auksei Trinotienei sukėlė tokį kartėlį, kad kone juto jį burnoje, kai pylė feisbuke postus apie tai, kaip puikiai sekasi jos projektui, kaip visiems staiga reikia jos medžiagos ir kaip nei kapeikos nuo Lietuvos ji nenugvelbė.

Jos straipsniai buvo pastebėti, pripažinti, išversti į kelias kalbas. Tyrimo metu gautų duomenų prireikė žiniasklaidai, kai kurioms tarnyboms ir netgi teatrui,  tačiau ji jautė vis didėjantį kartėlį ir nusivylimą. Straipsnių, parašytų remiantis tyrimo medžiaga, pagrindu buvo sukurti du filmai, parodyti tarptautiniuose kinų festivaliuose, tačiau to pirminio džiaugsmo, tik laimėjus projektą, neliko nei šėšėlio.

–Ką gi, namuose pranašu nebūsi, – sakė jai vyras, kai vakarais skųsdavosi jam, kaip niekas nevertina to, ką ji daro.

Tačiau jo žodžiai nubyrėdavo kaip smėlis nuo įkaitusios odos. Auksė Trinotienė niršo vis labiau. Kas dieną postino savo įniršį feisbuke, sulaukusi pavienių komentarų, atsakydavo į juos dar aršiau. Spektaklio anotacijoje ir visur kitur, kur buvo naudojama jos tyrimo medžiaga, reikalavo parašyti: “Čia panaudota medžiaga iš tyrimo, kuris buvo atliktas su nuliniu finansavimu iš Lietuvos.”

Tyrimas baigėsi, tačiau Auksės Trinotienės įniršis neslūgo, bet atvirkščiai, kasdieną augo vis labiau. Kiekvieną kartą, kai į ją kreipdavosi leidimo naudoti tyrimo duomenis, socialiniuose tinkluose ji rašė apie tai, kokie Lietuvos inteligentai chamai, prisiplakėliai, snobai ir kaip ji tik norinti jiems kalti į dantis, kad žinotų savo vietą.

O ji nesiplakė prie nieko. Padarė tarptautinio lygio tyrimą viena.

V i e n a. Viena ir už tarptautinius pinigus. O už tai ne tik kad niekas “ačiū” nepasakė, bet dar bandė ją lyginti su žemėmis ir kaltino kažkokių apgailėtinų kapeikų tykojimu.

–Ką darai, – paklausė vyras, ką tik grįžęs namo.

–Nieko, teliką žiūriu.

–Tai kaip tyrimas? Yra naujienų?

–Parašiau feisbuke, kad ta boba, kuri nežinojo ką pasakyti, kai man prikišo, kad noriu Lietuvą apvogti, dabar jau žino ką pasakyti, tai yra kad mano filmo scenarijaus aprašas yra neteisingas. Ir iš kur tokių bobų atsiranda? Ir dar tokias pareigas užimančių? Inteligenčių, supranti!

–Aukse, tu kovoji su visu pasauliu, nieko iš to nebus. Daryk savo ir nekreipk dėmesio, kas ką šneka.

–Aš jiems dar parodysiu. Tai supuvusiai inteligentijai. Pabaigiu naują projektą, gaunu finansavimą ir tegu papučia man jie į… Patys prašys manęs duomenų, maldaus atsiklaupę!

Tai pasakiusi Auksė Trinotienė vėl atsivertė kompiuterį. Po jos postais spengė gūdi tyla. Susinervinusi vėl užtrenkė ekraną.

………

Projektą ji pabaigė, jis buvo be priekaištų. Taigi, finansavimą gavo be kliūčių, tačiau kaip ir feisbuke, gyvenime staiga įsivyravo tyla.

Niekam nebereikėjo jokių duomenų. Niekas nieko neprašė. Nevertė straipsnių, neėmė interviu, nekvietė į laidas. Nestatė filmų ir spektaklių.

Auksė Trinotienė įnirtingai postino. Tačiau nesulaukė jokių reakcijų. Tarsi staiga būtų tapusi nematoma. Ji nesuprato, kas vyksta. Ar čia ją visi tyliai užbanino? Kodėl? Ji gera moteris. O jos puikus, naudingas ir nepakartojamas darbas vertas visų įmanomų aplodismentų. Tačiau ne tik kad ačiū niekas nepasakė, bet eteryje įsivyravo spengianti tyla.

Paskambino vienam, antram, paklausti ir tuo pačiu pranešti apie savo tyrimą. Kalbėjo su ja mandagiai. Tačiau nuo to niekas nepasikeitė.

Auksė Trinotienė suprato, kad ji pasikarščiavo. Šiek tiek feisbuke, šiek tiektviteryje… Tačiau tokios reakcijos nesitikėjo. Ar jai dabar atsiprašyti? Bet kodėl ji turėtų? Kaip kitaip nutraukti tą tylą? Jautėsi kaip pabaisa iš seno rusiško filmo “Čučela”.

Galų gale, koks čia dabar baikotas? Juk mokslas turėtų būti svarbiau už principus? Argi ne?…

“Jei ne”, Auksė atmetė savo ilgas kasas, “tada emigruoju”.

“Taigi, namuose pranašu nebūsi? Ką gi, išvažiuoju ir darysiu tyrimus kitur”, parašė feisbuke.

Jos postą palydėjo  žiauri ir abejinga tyla.