Sūnus.
Jis žiūrėjo į mamą neatitraukdamas akių. Nebuvo jos pasiilgęs, ne, nes jis pasiilgdavo tik auklės, kuri sekmadienį turėjo laisvą dieną. Sekmadienį jis būdavo su tėčiu. Kartais pasiilgdavo ir jo, bet retai, nes jis atsirasdavo jo gyvenime reguliariai, jau priprato jo nepasiilgti. O mamą matydavo per televizorių. Visada linksmą, visada besišypsančią. Apsuptą kitų linksmų žmonių, arba vieną, kažką kalbančią. Viena ji jam patikdavo labiausiai; nors nesuprato ką, atrodė, kad ji kalba jam. Jis sėdėdavo įsmeigęs akis į televizorių, net nemirksėdamas. O po to, kai auklė pasakydavo viskas, neberodys, ramiai nueidavo prie mamos dovanoto traukinuko, jį įjungdavo ir tyliai žiūrėdavo kaip jis važiuoja bėgiais, kaip pypsi signalu ir kaip sustoja stotelėse ir atidaro duris keleiviams. Jo neliesdavo, keleiviai į jo traukinį neįlipdavo ir niekas neišlipdavo. Jis tik stebėjo.
O naktį sapnuodavo, kad pasiklydo. Kažkur miške, kur augo daug krūmų, šiek tiek didesnių už jį, jis ėjo iš paskos ir atsiliko, nespėjo ir …pasiklydo. Suimdavo tokia baimė, kad iš baimės, stipriai plakančia širdimi atsibusdavo. Nerėkdavo, ne, tik atsibusdavo ir žiūrėdavo stiklinėmis akimis į lubas.
Kai mama būdavo namie, ji buvo visai kitokia. Nesišypsodavo, nesijuokdavo, tik gulėdavo. Tada jis visai nežinodavo, kaip elgtis. Traukinuko stebėti nesinorėjo. Kažkas vis skambino telefonu, mama atsiliepdavo ir kalbėdavo, o tada vėl juokdavosi. Kartais klausdavo jo: kaip sekasi mažiukui? Bet daugiausia kalbėdavo su aukle susirūpinusiu, šiek tiek nekantriu tonu.
Nauji žaislai, vis pildantys jo ir taip didelę kolekciją, saldumynai, kuriais gali mėgautis be saiko, pramogos, į kurias eina kaip į darbą, yra jo kasdienybė. Kone kasdieną per televizorių matoma mama ir sekmadieninis tėtis. Auklė vis sako, kad jis yra labai laimingas berniukas. Bet juoktis ir krykštauti jam neišeina. Labiausiai mėgsta sėdėti savo kambaryje, tyliai stebėti žaislus, kuriuos auklė rūpestingai išdėlioja aplinkui. Auga apsuptas samdomos meilės ir žaislų, turinčių kompensuoti meilės skolą.
Kartą mama pasakė: užaugęs būsi kuo norėsi. Ir nuo tada jis nieko nebetroško, tik užaugti ir būti kuo norėsi. Nežinojo, ką tai reiškia ir kodėl auklė juokiasi, kai jis tai pasako, bet žinojo, kad tai svarbu. Tvirtai nusprendė. Būti “kuo norėsi”.
Parašykite komentarą