Tyla ir vienatvė Druskininkuose.
Tyla. Lietus varva už lango, tyliai, ūžia senas šaldytuvas. Klaviatūros tuksenimas, tolimas griaustinis. Negirdimas, bet numanomas kraujo ūžesys arterijose. Šlapias automobilio gaudesys. Spengianti ausyse tamsa. Mintys.
Mintys sunkios, jų daug. “Man reikia” – ten visada. Man reikia…ko? Kažką padaryti, kažką atlikti. Turiu krūvas darbų. Esu visai kaip tėvas. Bandau sustoti. Pasižiūrėti į save, pasižiūrėti į pasaulį.
Svarbu ne išorė, o vidus. Svarbu, ne kokie faktai, o kas širdyje.
Širdyje daug kam nusikaltau. Pati to nesuprasdama. Miegodama, apimta aistrų. Galvodama tik apie save. Ar dabar pabudau? O gal dar tik suprantu, kad miegu? Mano baimė gyvena mano pilve. Ir vis sukanda, sukanda, kai ko nors išsigąstu. Išsigąstu žmonių. Ir gyvulių. Gyvulių gal net labiau. Tų, kurie neprognozuojami. Agresyvūs. Kurie gali bet ką padaryti, yra smarkūs ir staigūs. Mano galvoje. Viskas mano galvoje.
Miegojau. Bet man buvo lemta pabusti.
Viskas yra susiję nematomais siūlais. Kaip ir tame tėvo paveiksle. Ir visus siūlus tempia angelas ant savo pečių.
…
Druskininkuose labai gražu. Bet tik gamta. Žmonės negražūs. Ne išore, bet širdimi. Nepastebintys savęs, nepastebintys pasaulio.
“Ne tas žmogus padaro nusikaltimą , kuris pasielgė blogai, bet tas, kuris apie jį blogai pagalvojo”.
Taigi, nusikaltimas ir vėl mano.
Tačiau čia yra miškas. Miškas viską sugeria. Žemė pakelia viską. Visas neigiamas mano galvos mintis.
Lyja lietus, žemė dėkinga.
…
Atvažiuoja rusai. Iš toli. Keliauja tūkstančius kilometrų, kad čia pabūtų. Jiems viskas stebuklinga. Vaikšto tarsi po šventąją žemę.
O mes čia gyvename. Neįvertiname to, ką turime. Dovanai. Dovanotų daiktų niekas nevertina. Juos reikia užsidirbti. Tarkime, keliauti tūkstančius kilometrų, kad čia patekti. O tada būtų gražu. Miela. Nepakartojama.
…
Apie ką aš kalbu? Apie save?
Kalbu apie tai, kaip mano netobulos akys mato pasaulį. Juk aš negaliu matyti visų Druskininkuose gyvenančių žmonių širdies. Ar tik MANAU, kad žinau. Man taip ATRODO. Tačiau kaip man atrodo, tai yra mano pasaulio atspindys, niekeno kito.
Reikia ne bėgti nuo žmonių, o pasižiūrėti į juos. Širdimi.
Turistams, Druskininkai tikrai yra stebuklinga vieta, paskaitome lankytinų vietų rekomendacijų, apie viešbučius (kaip pvz: vienas iš puslapių : https://www.poilsisdruskininkuose.lt ) ir lekiame į kurortą. Ir viskas būna taip kaip tikimės, ramybė, nuostabi gamta ir poilsis. Tačiau turistai tikriausiai neįžvelgia vietinių žmonių širdies, jie būna per daug sujaudinti Druskininkų grožio 🙂