Viskas gali būti išspręsta neįdedant labai daug pastangų.

Vakar pabaigiau skaityti knygą Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai”. Ji laimėjo Nobelio literatūros premiją ir yra parašyta žmogaus, kuris pripažįstamas kaip talentingas ir labai įdomus rašytojas. Skaičiau negalėdama atsitraukti, tačiau negalėjau į knygą nežiūrėti profesionaliu žvilgsniu. Mačiau ir trūkumų. Loginių neatitikimų arba neišvystytos intrigos. Neišvystyta intriga – kai kas nors paminima kūrinyje, kas sudomina skaitytoją ir jis nori sužinoti kaip visa tai baigėsi, tačiau to niekada nesulaukia. Loginiai neatitikimai taip pat verčia abejoti istorijos tikrumu, nors, be abejo, aišku, kad tai išgalvota istorija, tačiau mažų mažiausiai ji turėtų būti įtikinama.

Nors tema man buvo visa neaktuali, tačiau, kaip jau minėjau, skaičiau neatsitraukdama. Tai yra labai gerai parašyta knyga ir nei loginiai neatitikimai, nei neįtikinami epizodai, nei informacijos trūkumas nebuvo kliūtis jai laimėti literatūros premiją.

Knyga parašyta paprastai, be jokių formos manevravimų, išskyrus tai, kad jos kalba primena rafinuoto anglo džentelmeno kalbėjimą. Aišku, knygoje yra politikos. Kitaip ji nebūtų laimėjusi Nobelio premijos.

Tačiau ką aš noriu pasakyti, yra tai, kad knygų vertinimas, kaip ir vertinimas Eurovizijoje, yra labai subjektyvus. Vertinama ne knygos kalba (kaip Lietuvoje), ne jos išbaigtumas, logika ar net idėja, tačiau jos emocinis poveikis ir aktualumas skaitytojui. Perskaityti knygą yra tas pats, kaip sutikti žmogų: lieka tik įspūdis, emocija, bet ne ar gražus jis buvo, ką apsirengęs, ar ką kalbėjo. Psichologai pripažįsta, kad mes prisimename ne daiktus, objektus, o emocijas. Santykiuose taip pat. Mes prisimename, kokią emociją vienas ar kitas žmogus mums kelia ar kėlė ir todėl jį mėgstame ar ne.

Emocija.

Pats geriausias komplimentas mano knygai buvo toks: Visą dieną jaučiausi geros nuotaikos, tačiau tik vakare supratau, kad taip jaučiuosi dėl perskaitytos knygos. O ką reiškia gera nuotaika? Tai reiškia šypseną, švelnumą artimui, konflikto sušvelninimą, juoką, džiugesį. Visa tai, dėl ko žmogus jaučiasi laimingas ir daro laimingesniais aplinkinius žmones. Jis skleidžia šviesą, kitaip tariant.

Argi gali būti geresnis knygos įvertinimas? Mano kuklia nuomone – ne.

O jei knyga sukelia kitokius jausmus? Sunkumą, nerimą, rūpestį? Atnaujina skausmą, kurį nešiojamės mes visi? Iš vienos pusės tai yra labai suprantama, nes kūrėjas, rašytojas išreiškia save, jis pasakoja savo kančią, skausmą. Visas menas kuriamas iš skausmo, mažai kūrinių yra iš džiaugsmo. Tačiau didysis menas, mano nuomone, yra apversti savo skausmą aukštyn kojomis ir pateikti jį iš kitos, džiaugsmo pusės. Skausmas ir džiaugsmas yra dvi tos pačios monetos puselės. Tačiau tik monetą apvertus abi meno funkcijos gali būti įgyvendintos: išsakytas savas skausmas ir parodyta išeitis, kuri skaitytoją palieka su gera nuotaika. Va čia, man atrodo, ir yra kiekvieno didžio kūrėjo užduotis.

Man patinka kūriniai, kuriuose randu šviesą. Kad ir apie kokius skaudžius dalykus ten būtų parašyta. Tokių knygų karalienė yra Viktor E. Frankl “Žmogus ieško prasmės”, prisiminimai ir apmąstymai iš koncentracijos stovyklos. “Dienos likučiai” nėra tokia knyga, nors ir labai įtraukianti ir įdomi skaityti. Arba aš kažko nesupratau. Tačiau mes kalbame ne apie supratimą ar logiką, bet apie EMOCIJĄ.

Todėl labiausiai man patikusi vieta visoje knygoje yra ši:

-Gamtą, Stivensai. Anądien mudu šnekučiavomės apie gamtos pasaulio stebuklus. Ir aš visiškai su jumis sutinku, mes pernelyg iš aukšto žiūrime į nuostabius mus supančius dalykus.

-Taigi, sere.

-Turiu galvoje tai, apie ką čia visą laiką kalbėjome. Sutartis ir sienas, reparacijas ir okupacijas. O štai motulė gamta dirba sau toliau savo mielą darbą, ir gana. Keistai, kai pagalvoji, ar ne?

(122 psl.)

Gyvenime labai lengva palūžti. Sugriūti, susmukti, būti blogos nuotaikos, nelaimingu. Labai daug aplinkybių padeda tai padaryti, tačiau knygos tam ir yra – kad neštų šviesą. Viską išspręsti galima neįdedant labai daug pastangų. Tik perskaičius gerą knygą, kuri visą dieną, o gal mėnesį, kelia šypseną. Ir gyvenimas nušvinta kitomis spalvomis – viskas taip paprasta. Kad tik būtų daugiau autorių, kurie ne vien tik išreikštų savo skausmą, bet sugebėtų jį apversti aukštyn kojomis ir generuoti džiaugsmą. Tai ir yra didysis menas. To labai labai mums visiems ir linkiu.