Žmogus ir jo stebuklinga lempa
Aną dieną klausant Master Mindo paskaitos apie čia ir dabar, atėjo mintis/suvokimas/vizija.
Mes esame džinai, dideli ir galingi, mums nieko nėra neįmanomo, mes galime būti visur, turėti viską, būti viskuo, tačiau šiame pasaulyje esame įkalinti lempoje, iš kurios ištrūkti galime, tik jei geras žmogus mus ras ir patrins lempą.
Kaip mes atsidūrėme lempoje
Kaip vaikas stato robotą iš lego kaladėlių, o paskui robotas ima kalbėti, judėti ir daryti visai ne tai, ką vaikas jam liepia, taip ir džinas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, tarsi lėlę, žaislą, tiesiog, kad būtų įdomiau. Jis sukūrė žmogų tarsi savo pratęsimą, materializavo jį, tarsi vieną savo pirštą.
Va čia ir prasideda visas įdomumas. Žmogus turi laisvą valią, tačiau tuo pačiu jis yra džino, kuris jį sukūrė, tęsinys. Tarsi vienas džino pirštas. Tas pirštas elgiasi, kaip jis nori, pagal savo siaurą supratimą, nes jis nežino, kas stovi už jo nugaros, jis galvoja, kad yra vienas ir pats svarbiausias. Taip ir atsiranda džino lempa, kurioje jis kali, nes žmogus, nežinantis, kas jis yra, ją sukuria.
Džinas sukūrė žmogų, žmogus, jausdamasis atskirtyje, sukūrė lempą ir įkalino joje džiną.
Kūrybos dėsnis
Žmogus gyvena ir kuria savarankiškai toliau. Sukuria patogų sau gyvenimą, komunikacijas, socialinę sistemą, meną. Džinas iš lempos tik stebi, kartais gali tyliai patarti į ausį. Tai vadinasi intuicija arba vidiniu balsu. Džinui įdomu, kas bus toliau, ką jo pirštas, kurį jis materializavo for fun, dar sugalvos. „Pirštas“ gali daryti ką nori, jis turi laisvą valią, nes toks yra kūrybos dėsnis – kūrinys gyvena savo, atskirą gyvenimą, ir savarankiškai įsijungia į bendrą visuotiną sąmonę.
Taip ir cirkuliuojame ratu – džinas sukuria, materializuoja savo pirštą, kuris yra žmogus, pirštas/žmogus, būdamas materialus, nežino, kad yra džino tęsinys, bet jis turi laisvą valią, taigi kuria toliau. Jis sukuria džinui lempą, kūrinys atsisuka prieš kūrėją. Toks visas pasaulis nuo Ievos ir Adomo laikų, kai jie nepakluso kūrėjui ir suvalgė uždrausto vaisiaus nuo pažinimo medžio.
Deimantas nušlifuoja deimantą
Ir kas tada atsitinka? Ateina kitas žmogus, geras žmogus. Jis yra kito džino „pirštas“, ir jis patrina lempą. Žmogus prasideda tada, kai užmezga kontaktą su kitu žmogumi – vienas pirštas (žmogus) patrina kito piršto (žmogaus) sukurtą kalėjimą džinui. Vyksta žmonių tarpusavio santykiai. Taigi, džinas, tikroji žmogaus esmė, jo kūrėjas ir dieviškas pradas, išsivaduoja iš jo sukurto kalėjimo, per santykius su kitu žmogumi. Ir tik tada, kai jis ima tarnauti žmogui, kuris yra tik pirštas, kito džino pratęsimas, niekingas kūrinys, jis gali būti laisvas. Kūrinys pergudrauja kūrėją. Galbūt tokia bus ir dirbtinio intelekto ateitis? Džinas turi vykdyti savo kūrinio norus. Ir įvykdyti juos sąžiningai.
Čia prasideda sąmoningumo kelias. Žmogus, supratęs, kad yra tik džino pirštas, ima kitaip žiūrėti į save ir pasaulį. Jis ima bendradarbiauti su savo džinu, gerbti jį, kurti kartu su juo. O džinas jam atsilygina ne tik išpildydamas jo norus, bet atskleisdamas jam išmintį ir pasaulio paslaptis.
Esame galingi ir stiprūs, nieko mums nėra neįmanomo. Tačiau mūsų kūriniai, žmonės, gyvena savarankiškai. Jie sukuria mums lempas, jei nežino, kas jie yra. Išsivaduoti iš lempos, kurią mums sukūrė mūsų pačių kūrinys – mūsų materializuotas pirštas, galime TIK per santykius su kitais žmonėmis. Su savo artimiausiais. Iš tiesų, argi apie tai nekalba visi išminčiai?
Liuks, Rasa.