Apie Tolstojų: santykiai su didybe ir kasdienybe

Ką tik baigiau skaityti originalius Levo Tolstojaus dienoraščius.

Nuorodą (ačiū Simonui) galite rasti čia:

Buvo labai įdomu. Jis gyveno daugiau nei prieš 100 metų ir kasdien, visą gyvenimą rašė dienoraštį. Mirė būdamas 82-jų. Toks ilgas amžius tais laikais, kai žmonės mirdavo nuo peršalimo, nebuvo įprastas dalykas. Be to, buvo turtingas ir talentingas, tapo garsiu rašytoju, todėl senatvėje buvo gerbiamas ir turėjo didelę įtaką.

Vedė jau būdamas amžiuje, daugiau nei 30-ties, iki tol gyveno palaidą ir malonumų kupiną gyvenimą. Su žmona susilaukė 13 vaikų, kurių keli (kai kur rašo 4, kai kur 5) mirė, kas irgi nebuvo tais laikais neįprasta. Kartu su žmona rašė didžiuosius savo kūrinius, “Karą ir taiką” ji perrašinėjo ne vieną kartą. Viskas buvo labai gerai, kol… gyvenimo saulėlydyje, jo pabaigoje Tolstojus ėmė dvasiškai tobulėti.

Jį ėmė skaudinti neteisybė, jis ėmė niekinti turtus. Daug mąstė, daug rašė, daug skaitė. Ėmė mokyti žmones “gyventi dėl sielos”. O prieš pat mirtį nusprendė visą savo turtą, žemę, kūrinius atiduoti liaudžiai. Tai atrodė labai teisingas, išlaisvinantis sprendimas, leisiantis jam palikti šį pasaulį ramia širdimi, nebekamuojama vidinio konflikto. Viskas būtų gerai, jei Tolstojus nebūtų pamiršęs vieno dalyko – savo pačio vaikų.

Tolstojus nelabai pastebėjo, kaip jie užaugo. Visą vaikų auginimą ir rūpestį buvo atidavęs žmonai. Žmona turėjo rašytojos talentą, tačiau neturėjo laiko tuo užsiimti, išskyrus pagalbą vyrui su jo tekstais. Ji gimdė, rūpinosi vaikais, o jis buvo užimtas didingais dalykais. Kai viskas baigėsi, pasimatė vaisiai: visame pasaulyje skaitomas, gerbiamas, mylimas ar nekenčiamas Tolstojus tapo įkaitu savo namuose. Jo žmona visą gyvenimą jam tarnavo, vaikai jam tarnavo, visi darė viską, kad tik jis kurtų…kol galiausiai ėmė reikalauti atpildo už savo darbą.

Jis nebegalėjo vienas nuspręsti, ką jam daryti su savo darbais. Teisę į juos pareiškė jo žmona ir vaikai. Paskutiniai gyvenimo mėnesiai virto tikru košmaru: jie ėmė jį sekti, maldauti, kelti isterijas, auklėti kaip mažą vaiką, vogti jo dienoraščius ir kitus darbus. Sveikata ir nesipriešinimo bei meilės filosofija neleido trenkti kumščiu į stalą ir visų užtildyti, kaip anksčiau. Ir taip, tarp didžių minčių apie pasaulį senam ir silpnam Tolstojui reikėjo spręsti savo santykių problemas. Užsisenėjusias problemas, kurių jis nepastebėjo. Jis žiūrėjo tik į dangų, bet užkliuvo už rąsto ir įkrito į duobę.

Kokia klasika. Kaip plačiai pagarsėjusioje istorijoje apie pirmuoju filosofu laikomą Talį, kuris ėjo, užsižiūrėjo į dangų ir įkrito į duobę, kuri buvo pakankamai gili, kad negalėtų išlipti, taip ir Tolstojus,  galvodamas apie didžius dalykus, nesusiprato pasižiūrėti sau po kojomis, kur lakstė 13 (kai kur rašo 14) jo paties vaikų. Sielų, už kurias jis buvo atsakingas – tiesiogiai. Labai rūpinosi didžiąja tiesa, žmonių švietimu, savo paties dvasingumu, tačiau kažkaip aplenkė savo vaikus.

Ir ką.

Nors suprato, kad meilė yra svarbiausia, suprato, kad nereikia rūpintis, ką apie tave galvoja žmonės, bet rūpintis ką apie tave galvoja Dievas, suprato daug tikrų ir esminių dalykų, tarp jų ir tai, dėl ko

Eckhart Tolle patyrė nušvitimą:

“Kaip gerai, reikalinga, naudinga atsiradus bet kokiam naujam norui paklausti savęs: kieno tai noras, Tolstojaus ar mano? Tolstojus nori vertinti, galvoti blogai, oaš nenoriu. Ir jeigu tik aš tai atsiminčiau, jei tik atsiminčiau, kad Tolstojus tai ne aš, tai  klausimas išsispręstų negrįžtamai. Tolstojus bijo ligų, pasmerkimo ir šimtų ar tūkstančių smulkmenų, kurios vienaip ar kitaip veikia jį. Lieka tik paklausti savęs: oaš ką? Ir viskas baigiasi, Tolstojus tyli. Tau, Tolstojau, norėti ar nenorėti vieno ar kito – tavo reikalas. Vykdyti ar ne, pripažinti tavo noro sąžiningumą, teisingumą – taimano reikalas. Ir tu juk žinai, kad tu privalai ir negali neklausyti manęs, kad paklusnumas man yra tavo paties labui”…

Tolstojus neužaugino vaikų, kurie suprastų ir gerbtų jį ir jo sprendimus.

Gyvenimo pabaigoje didis rašytojas jautėsi labai laimingas savo vidinėje šviesoje, tačiau tik tol, kol nelaiminga jo šeima neatėmė iš jo gyvenimo džiaugsmo ir sielos ramybės. Visą gyvenimą rašęs apie tai, ką pavyko tą dieną parašyti, perskaityti, su kokiu įdomiu žmogumi susitikti, paskutiniais mėnesiais jis tesugebėjo į dienoraštį užrašyti tai, kiek sunkumų patyrė bendraujant su žmona ir vaikais. Jokios kūrybos neliko. Liko tik santykiai.

Taip ir mirė. Neapsikentęs pabėgo, sušalo, susirgo plaučių uždegimu ir mirė vienas, be šeimos, stoties viršininko namuose.

Taigi, kas svarbiau? Artimųjų laimė ar tavo pačio sielos ramybė? A?

Vaikiškame filme “Frozen” atsakymas parodytas labai aiškiai: užšalusią širdį atšildyti gali tik besąlygiškos meilės aktas. Tačiau meilės aktas turi būti nukreiptas ne į žmogų užšalusia širdimi, bet einantis iš jo. Ana pavirto į ledo statulą, nes gelbėjo savo seserį, kuri ją atstūmė, aukodama save. Ir dėl to jos širdis atšilo.

Tolstojus to nepadarė.