Pažadas
Ji turėjo kažką, kas domino kitus. Laikė tai savo rankose. Iš kur tai gavo, ji nežinojo, nes nežinojo, kad apskritai tai turi.
Kai buvo maža, ją pamatę visi stebėdavosi. Dažnai prie jų su mama prieidavo vyrai ir moterys, kalbindavo. Jauni ir seni. Gatvėje, troleibuse, parduotuvėje. Ji nesuprato, ko jie nori. Mama mandagiai atsakydavo ir jos nueidavo.
Kai paaugo ir važiuodavo troleibusu į mokyklą viena, visi žmonės į ją spoksodavo. Bandė pasislėpti nuo įkyrių žvilgsnių palaikiais, apdribusiais drabužiais, kepurėmis ir kapišonais, rankas slėpdavo ilgose rankovėse, akis po tankiomis blakstienomis.
Kartą neapsikentusi išlipo iš troleibuso ne savo stotelėje. Bandė slėpti veidą delnu, bandė nusisukti. Neištvėrė žvilgsnių ir išlipo. Dar stipriau užsitraukė kapišoną ant galvos ir laukė sekančio troleibuso. Ačiū Dievui, jis atėjo pustuštis.
Dažnai ją ne tik lydėdavo žvilgsniais, bet ir kalbindavo. Ji nieko neatsakydavo. Net nežiūrėdavo.
Tik kai baigė mokyklą, ėmė įtarti, kad ji tai turi. Turi. Ir ką jai su tuo daryti?
Iki šiol tai kėlė tik rūpesčius. Visi žmonės lipo prie to kaip tapetai prie sienos. Tai buvo nemalonu. Gal ji gali to atsikratyti?
Suėjus aštuonioliktam gimtadieniui ji davė sau pažadą. Nuo šiol nebesislėps nuo žmonių žvilgsnių. Nuo šiol atsakys jiems tuo pačiu. Ji žiūrės į juos. Ji juos kalbins ir klijuosis prie jų, kaip tapetas prie sienos. Ji jų klausinės. Ji kažko iš jų norės. Ji nebesislėps, ji kiš jiems į veidus TAI. Jie ją matys visur – gatvėse, ant plakatų, per televizorius, net ant marškinėlių ir apatinių kelnaičių.
Pažadą įvykdė. Už žvilgsnius ji gavo pinigų. Daug pinigų. Galėjo nebevažinėti troleibusu, bet važiavo prabangiu džipu. Gyveno name už aukštos tvoros. Ją saugojo apsauginiai, kurie nepakeldavo akių. Tai buvo jos dovana. Ji tai gavo. Nors niekada to neprašė. Mielai kam nors TAI atidavusi. Ir gyvenusi ramiai.
Parašykite komentarą