Aš esu tuštuma tuštumoje

Sapnavau, kad miriau.

Miriau ir ėmiau skristi. Tiesiog taip, paprastai, skridau ten, kur norėjau. Galėjau kontroliuoti ir kryptį, ir greitį.

Pirmiausia turėjau perskristi tunelį, arba kažką panašaus į tunelį, galbūt daugiau tai buvo koridorius, nelygiomis, išsikišusiomis sienomis, tarsi ola. Judėti į priekį, perkristi turėjau todėl, kad jame nieko nebuvo, jis buvo tuščias, tarsi pereinamas objektas, kuriame nepasiliekama. Be abejo, galėjau pasilikti, tačiau viliojo – kas ten, toliau?

O toliau buvo erdvė. Didžiulė juoda erdvė, tarsi kosmosas. Ji tikrai priminė kosmosą, nes juodoje erdvėje tolumoje spingsėjo žvaigždelės. Buvo baisu. Beveik norėjau skristi atgal, į tunelį, kuriame nors nieko nebuvo, bet vis tiktai tai kažkokia apčiuopiama “vieta”. Nors ten negalėsiu patogiai atsigulti ir pailsėti, bet būsiu saugi. Buvo labai baisu skristi į tą nežinomybę. Nerti į tuštumą.

Tačiau susikaupiau ir pakilau. Kas bus tas, man visada buvo būdingas šioks toks avantiūrizmas.

Skridau ir nebuvo taip baisu, kaip atrodė iš pradžių. Buvo šilta, netgi jauku, svaigino skrydžio jausmas. Be to, artėjau prie žvaigždžių ir supratau, kad jose kažkas gyvena.

Skridau ilgai (o kur man daugiau dėtis?), kol galiausiai visai pavargau ir labai norėjau kažkur atsigulti. Kur mano namai? Kur mano lova? Kur mano žmonės? Juk sako, kad mirus sutinki savo artimuosius, mylimuosius, kurgi jie?

Nors buvo baisu prisiartinti, ryžausi priskristi arčiau vienos iš žvaigždžių. Ten tikrai kažkas gyveno. Nusileidau, mane priėmė, maloniai pabendravome, pailsėjau, atsigavau, tapome draugais. Tačiau tai nebuvo mano gyvenimas.

Išskridau, po kurio laiko nusileidau kitoje žvaigždėje. Ten taip buvau priimta draugiškai ir maloniai, šiek tiek pabuvau, tačiau išskridau ir vėl…

Ir tada man atėjo suvokimas, kas čia vyksta – AŠ KELIAUJU! Juk aš darau tai, ką mėgstu labiausiai – neriu į nežinomybę, lankau naujas vietas, sutinku naujus žmones!

Juk visada norėjau būti viena, o dabar esu ir net moku sraidyti! Belika tik išdrįsti ir galiu lėkti, lėkti, lėkti…Niekur nesustoti, visko paragauti… Be galo apsidžiaugiau, kai supratau, ką aš čią veikiu. KELIAUJU po naują pasaulį…

Tačiau tuo pačiu metu aš tikėjau, netgi žinojau, kad vienoje iš šių žvaigždžių sutiksiu savo žmones, rasiu savo namus. Rasiu žvaigždę, kurioje bus mano gyvenimas. Tai atsitiks būtent tada, kai panorėsiu.

Gal tikrai viskas mūsų gyvenime išsipildo? Gal tik….po mirties? Kai viskas yra įmanoma, net…skraidyti?