Simonas. Žmogus su šuneliu

378 puslapiai kupini aukso. Tačiau ne visiems.

Jau praėjo dvi savaitės, kai perskaičiau šią knygą. Nusipirkau ją iš pačio Simono, jis išleido ją pats ir platina tik vienoje ar dviejose vietose. Nepatingėjau nuvažiuoti prie jo namų ir pamatyti ir jį ir jo šunelį “gyvus”. Buvo vasario mėnesio vakaras, labai šalta, o aš apsirengusi tik važiavimui šiltame automobilyje skirtus drabužius. Todėl visą energiją pokalbio metu teko nukreipti į pastangas nedrebėti ir nelabai prisimenu, apie ką mes kalbėjomės.

Kodėl važiavau ir ją pirkau? Norėjau padaryti gera žmogui. Sutikau jį viename knygos pristatyme ir ten jis labai kukliai kalbėjo apie naująją savo knygą. Suintrigavo ir pavadinimas. Paskui jis mane per FB pakonsultavo apie knygos leidybą savarankiškai, o aš atsidėkodama norėjau paskatinti jo pardavimus. Norėjau padaryti gera jam, o pasirodo, pasidariau gera sau.

Nusipirkau dvi knygas. Tiesiog jis neturėjo grąžos, o artėjo mano mamos gimtadienis, todėl paėmiau dvi. Vieną padovanojau mamai gimtadienio proga. Ji tuoj pat perskaitė…ir nieko nesuprato.

Savąją su Simono autografu padėjau ant židinio ir neskaičiau. Jaučiau, kad turiu pribręsti, nes kitaip bus kaip ir mano mamai. Neįsivaizdavau apie ką knyga, bet laukiau, tarsi žinodama, kad ją vis tiek kažkada perskaitysiu.

Laukiau ilgai. Tuo tarpu perskaičiau keletą kitų knygų. Parašiau daug tekstų. Jaučiau, kad artėju prie tos būsenos, kai galėsiu skaityti Simono knygą.

Ir ta diena atėjo. Ji sutapo su mano 21 dienos pokyčių programa su Rita Regale. Jos abi, ir programa ir knyga atitiko kaip kirvis kotą. Skaičiau ir vėrėsi mano akys. Sielos akys.

Tai knyga, kurios perskaičius 378 puslapius, ne tai, kad neatsibosta (kaip dažnai pasitaiko skaitant kitas storesnes nei 200 puslapių  knygas) bet norisi, kad ji nesibaigtų. Norisi tos būsenos, norisi kad ji tęstųsi ir tęstųsi iki begalybės. Tos būsenos (kaip ją pavadinti?… tai būsena, primenanti jausmą motinos įsčiose… gera. ), kuri apima skaitant šią knygą.

Pačio Simono šioje knygoje nėra. Nors jis rašo apie save, apie savo pasivaikščiojimus su mylima takse Morka, rašo apie dialogus su savo vidiniu aš, rašo savo išmąstytas ir išjaustas citatas, tačiau jausmas, kad skaitai apie vieną konkretų žmogų, nekyla.

Skaitai ne apie Simoną, o apie save. 

Tai aš vaikštau su tuo šuneliu ir matau tai, ką mato jis. Tai aš kalbuosi su savo vidiniu “aš” ir sulaukiu atsakymų. Tai aš taip galvoju –  taip, kaip rašo jis. Išskyrus vietas, kur jis kalba savo vaikams. Tada jaučiau, kad tai ne apie mane.

Kodėl ateina toks jausmas? Todėl, kad šioje knygoje yra tiesa. Ieškote tiesos? TIKROS tiesos? Perskaitykite Simono knygą.

Iš kur žinau, kad tai tiesa? Iš ten, iš kur ateina visa tiesa.Ne viską supratau. Ne visada lengva tiesą įvilkti į žodžius. Tiesa, kurią bandė išreikšti Simonas savo sugalvotais žodžiais ne visada rezonavo su mano suvokimu.

Turiu pripažinti, kad kartais tiesą Simonas išreiškia neaiškiai, nerišliai, kartais primityviai, o kartais storžieviškai.

Ar Simonas šviesus? Manau, kad kartais. Bet jis tikrai parašė šviesią knygą. Leido per save plūsti Meilei ir ją parašyti.Jei sugebėsite atskirti, kur yra netobulas žmogus, o kur TIESA, ši knyga bus aukso gysla, kupina šviesos energijos jūsų galvose. To Jums ir linkiu.Ps. Žinot, ką norisi daryti perskaičius šią knygą? Paimti ją vėl, atsiversti bet kurį puslapį ir perskaityti bet kurį pirmą pasitaikiusį sakinį.Ir…165 p.:  “Trokštančiojo prašymas – dovana atiduodančiajam”.Ps.s. Siūlau įsiklausyti į Simono žodžius. Jis turi priėjimą prie TIESOS.