KODĖL.
Energingos bangos linguoja spalvotą jūrą. Smėlis, pilnas jūros kriauklių likučių, skaudžiai masažuoja basas pėdas. Vėjas, pasislėpęs už horizonto, žaidžia kortomis su debesimis, ir tik saulė, viena likusi namie, neblaškoma vėjo sąžiningai dirba savo darbą.
Taksi veža lopyta ir perlopyta gatve po vienomis rankomis neapkabinamais šimtamečiais medžiais, pro apleistus betoninius pastatus, apsilupusius reklaminius stendus, apipaišytas šiukšliadėžes ir prabangius viešbučius, pasipuošusius akis rėžiančia baseinų žydruma. Skaitykite toliau...
Baba Rada pasitiko mus prie pat autobuso durų. Visa išdidi, vos vos pakeltais lūpų kampučiais, vilkėdama nacionalinį bulgarišką sijoną su liemene ir baltas kojines. Ji pasveikino kiekvieną išlipantį. Apkabino, pabučiavo, kaip brangiausią, ilgai lauktą svečią. Lygiai taip pat ji ir išlydėjo, su kiekvienu atsisveikindama, apkabindama, padėkodama ir palinkėdama gero kelio ir gero gyvenimo. 
Sėdžiu ant kelmo tarp nupjautų medžių šakų. Suplukusi, pavargusi, persitempusi. Jaučiu veidą, pulsuojantį raudoniu. Skauda pūsles ant rankų ir maudžia nugarą – persistengiau. Ne taip lengva nudirbti vyrišką darbą – supjaustyti/sulaužyti/sukarpyti nupjautus jaunus menkaverčius ir nudžiūvusius medžius. Susmulkintų medžių krūvelė dar tokia maža, o
Neseniai žurnalas „Žmonės” surengė savo 15-tojo gimtadienio šventę, į kurią sukvietė penkis šimtus kviestinių svečių. Ne šiaip svečių, o Lietuvos garsenybių. Pakvietė visus! Visus, kažką veikiančius ir todėl žinomus žmones, nusipelniusius straipsnio žurnale „Žmonės“ . Penki šimtai rodomi per televiziją, aprašomi straipsniuose, turtingesni nei vidurkis žmonės. 
Artimas mūsų giminaitis pranešė žinią: jo draugė laukiasi. Žinia džiugi, be abejo. Jie ilgai bandė, stengėsi, laukė, labai norėjo…Bet giliai viduje aš neapsidžiaugiau. Vat, jei išgirsčiau, kad jie išsiskyrė, tada tai taip, būtų tikrai malonu.
Didelio populiarumo sulaukęs, metų knygos apdovanojimui nominuotas, ketvirtasis Valdo Papievio romanas „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ patvirtina taisyklę ketvirtas kartas garantuoja. Nors ankstesni V. Papievio kūriniai taip pat neliko nepastebėti ir buvo apdovanoti, tačiau ši knyga, tris kartus per pusę metų padidinusi tiražą, muša jo visus populiarumo rekordus.