Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė.
Didelio populiarumo sulaukęs, metų knygos apdovanojimui nominuotas, ketvirtasis Valdo Papievio romanas „Odilė, arba oro uostų vienatvė“ patvirtina taisyklę ketvirtas kartas garantuoja. Nors ankstesni V. Papievio kūriniai taip pat neliko nepastebėti ir buvo apdovanoti, tačiau ši knyga, tris kartus per pusę metų padidinusi tiražą, muša jo visus populiarumo rekordus.
Atitiko kirvis kotą: melancholiškas, minorine gaida tęsiamas, refleksiniais aprašymais prisodrintas V. Papieviui būdingas pasakojimo stilius idealiai tiko Odilei – devyniasdešimtmetei paryžietei, savo orią senatvę leidžiančiai penkių kambarių bute Paryžiaus centre.
Geras literatūros kūrinys yra savarankiškas organizmas ir gyvena savo gyvenimą. Tai galima suprasti iš to, ką apie jį pasakoja autorius, o ką perskaito skaitytojas. Taip pat iš to, kad kūrinį skaityti galima dar ne vieną kartą ir vis atrasti kažką naujo. Ir dar iš to, kad kartą perskaičius negali jo pamiršti, o kuo ilgiau galvoji, tuo labiau jis tau pradeda patikti.
Nors visos šios knygos recenzijos kalba apie senatvę, tačiau Valdas Papievis viename interviu sako, kad jis, jau dvidešimt metų gyvendamas Paryžiuje ir rašydamas šį romaną, jokiu būdu negalvojo rašąs apie senatvę, juo labiau orią. Jis neakcentavo herojų amžiaus ir tai tik sutapimas, kad pagrindinei knygos herojai Odilei – jau devyniasdešimt. Kaip ten bebūtų, pasakojimas lėtas, beintrigis, jame mažai įvykių, daug apmąstymų, prisiminimų, prieblandos, ligų, dulkių, vienatvės ir melancholijos. Tačiau, gal todėl, kad V. Papievis negalvojo rašąs apie senatvę, tai nėra slogi knyga.
Senatvė mums asocijuojasi su ligomis, skurdu, smarve, negalėjimu, pykčiu, depresija, mirtimi. V. Papievio senatvė kitokia, ji – prancūziška. Mano akimis – šiek tiek naivi, šiek tiek idealistiška, šiek tiek nereali. Bet graži ir netgi intriguojanti. Epizodas, kur Odilė prieš pat savo mirtį, būdama jau gal arti šimto metų, nes nuo pasakojimo pradžios, kai jai buvo devyniasdešimt, praėjo ne vieneri metai, su jau aprašytu senatviniu nuovargiu, drebančiomis rankomis ir negalėjimu, staiga pasiryžta pati pasipuošti, savo kojomis nueiti ir visą vakarą atsėdėti restorane, neįtikino. Tačiau, savotišką paradoksą atspindi ir autoriaus kalba, ji, tarsi sulėtintam kadre rodomame inde teliūskuojantis vanduo, nuo vieno krašto prie kito, nuo vieno prie kito… užliūliuoja, apmigdo, bet, trumpi skyreliai, sakinių autoriai, be įspėjimo keičiantys vienas kitą, keli pasakojimai viename, veiksmažodžiai, ne pagal taisykles sudėti sakinio gale – verčia atsibusti ir suklusti – o kas toliau?
Ši knyga turi ir daugiau įdomybių. Nors knyga pavadinta Odilė, tačiau kitas jos herojus – pasakotojas, tarsi nenorėdamas kuria apie save intrigą. Jis yra toks ryškus, kad net nervina, kad apie jį ničnieko nežinai. Gal tai ir verčia skaityti toliau?… Nesąmoningai gaudai kiekvieną žodelį, tarsi per klaidą ištrūkusį iš konteksto, apie jį patį, pasakotoją, apie jo gyvenimą. Tačiau iki pat galo taip nieko ir nesužinai, nei kas jis, nei iš kur, nei kaip jis atsirado Paryžiuje. Todėl, norom nenorom, imu piešti jo paveikslą pati.
Man pasakotojas – tipiškas lietuvis. Gal todėl, kad panašių personažų radau kituose lietuviškuose kūriniuose. Susigūžęs, vienišas, netikintis savimi, melancholiškas, nekalbus, pasimetęs, net suicidiškas. Tačiau, sąžiningas, nuoširdus, patikimas. Ieškantis užuovėjos, globėjo, mamos. Tokią – užuovėją, mamą, man regis, jis ir rado Odilėje. Jis žavisi jos asmenybe, gyvenimo būdu, slapta skaito jos išmesti (o gal ir ne?) patikėtus dienoraščius, perpasakoja jos kažkada sukurtą apsakymą iš (savo?) jaunystės laikų. Jis bendrauja su jos šeima, su jos draugėmis, net perka iš jos pamėgtų pardavėjų. Kasdien lanko ją ligoninėje, neranda sau vietos, kai ji suserga.
Nors galima daryti prielaidą, kad pasakotojas, namų neturintis ir nežinia ką ten veikiantis, – jaunas vyras, tačiau sunku būtų patikėti, kad šiuolaikinis jaunimas savo noru, nieko neverčiamas, su juo tapatintųsi. Depresyvių pasakotojo apmąstymų aprašymai, gausiai papildę (perpildę?) pagrindinę pasakojimo liniją, jo neaprėpiama vienatvė ir dvasinis neįgalumas galbūt ir sukuria reikalingą kontrastą Odilės personažo lengvumui, bet, mano nuomone, nepapuošia skaitymo. Pabaigoje norėjosi skaityti tik apie Odilę, sąmoningai peršokant akimis pasikartojančius pasakotojo nevilties pliūpsnius. O jaunimas, kurie skaito vis mažiau, bet nebenori ir nebeturi kentėti, ar gali nuoširdžiai mėgautis šituo?:
„Kadangi aš žinau: nieko aš neatkursiu, nė nesuprasiu, kaip nesuprantu pats savęs, nei ką čia veikiu, nei savojo laiko – praeitis ir dabartis vienodai pamėkliškos, tik dabarties pamėkliškumą kasdienos rūpesčiai slepia, o praeitimi virtusios dabarties pamėkliškumo jau niekas, nė daiktų pastovumas ir tikrumas, nepridengia: prieš mus išsiskleidęs ir negailestingai viską apnuodijęs, jis nei vienam iš mūsų jokių apsaugų nepalieka. “ p. 75.
Arba:
„Tu nemoki pasakyti nė to, ko tau taip labai norisi, todėl nedarai nieko kita, tik nežinia nuo ko drebančiomis rankomis smilkai, smilkai tuos kasdienybės kišenėje sudrėkusius, vos ne vos įsižiebiančius degtukus, kuriuos mintyse keiki, prakeiki: sielos jie nenudegins, iš neatsargumo nebent pirštus nusisvilinsi.“ p. 187.
Tarsi susitarus, bene visoje lietuvių autorių literatūroje kuriamas toks personažas. Rėkte rėkiantis apie savo nevykėliškumą ir nesusigaudymą savyje bei pasaulyje, netgi polinkį susinaikinti. Todėl tokį patį radus ir V. Papievio šiuolaikinėje, naujausioje knygoje, darosi šiek tiek koktu. Toks personažas ne tik neskatina jaunimo skaityti, bet apskritai skatina lietuviškų kūrinių išnykimą skaitytojo lentynoje.
Tačiau, man beveik pavyko to kartaus prieskonio išvengti, nes to, kas man netiko, tiesiog neskaičiau. Todėl ši knyga man paliko tik vaiskų liūdesį. Dėl to, kad V. Papievis grakščiai ir neįkyriai, bet labai aiškiai moka priminti, kad su visais sutiktais ir brangiais žmonėmis teks išsiskirti. Pasakotojas, vaikinas, tiek daug savo laiko investuoja būti su senute, perima jos senatvinį gyvenimo būdą. Su ja nieko iš esmės neturi bendro, tik palydi ją pasivaikščioti, padeda perstumdyti baldus, perdėlioti daiktus, varto jos albumus, peržiūri video įrašus, lankosi pas jos drauges…arba kartu stebi debesis ir neveikia nieko. Tačiau, Odilei devyniasdešimt ir tampa aišku, kaip visa tai laikina. Dar daugiau – nesvarbu, kiek tau metų, visa tai laikina. O tokiu atveju ta laiko investicija, buvimas čia ir dabar, su tuo senu, viena koja jau kitame pasaulyje esančiu žmogumi, įgyja auksinę vertę. Auksinę vertę tiek Odilei, jos paskutinėmis gyvenimo dienomis gavusiai didžiulę dovaną – augančią draugystę, tiek pasakotojui, kuris apie save nesako nieko, bet jo pačio vienatvė ir neviltis drasko kiekvieną knygos puslapį.
Mes visi esame tarsi keleiviai oro uoste – mus gali sieti tik vienas dalykas, tai kelionės tikslas, tačiau ir tai jau yra labai daug. Mes visi esame vienodi, jaučiame vienodai ir judame ta pačia linkme, visai nesvarbu kiek metų mums bebūtų.
Apskritai viskas yra nesvarbu. V. Papievio knyga kalba apie tai, kaip nesvarbu skubėti, nesvarbu karjera, nesvarbu daiktai. Tokie brangūs – atvirukai, bilietėliai, statulėlės, rūbai, papuošalai, knygos, baldai – ničniekam, išskyrus mus, nereikalingi. Odilė tai puikiai supranta ir savo saulėlydį pasitinka sąmoningai, stengdamasi neapsunkinti artimųjų, pati atsikratydama savo, tokiais brangiais, buvusiais daiktais.
Valdas Papievis mums leidžia suvokti kitokią realybę – draugystei, mėgavimuisi gyvenimu, o ir vienišumui, – metai nesvarbūs. Kaip mano amžiną atilsį baba sakydavo: „Gyvenimas – kaip sapnas, praėjo ir nebežinai, ar tai buvo, ar sapnavai…“.
Savo knygoje Valdas Papievis grakščiai tai parodo – viskas baigsis. Viskas baigsis ir viskas vėl prasidės iš naujo. Knygos pabaiga – užuomina į naują pradžią, naujų Odilės namų šeimininkų dukros, tuo metu dar vaiko, pradžią. O paskui, nujaučiama projekcija – bus jos pabaiga, ir kažkieno kito, jos vaikų ir anūkų pradžia.
Nepaisant nieko, man labai patiko ši knyga. Nors mėgavimosi gyvenimu privilegiją V. Papievis suteikė išskirtinai Odilei, o pasakotojas, lyg benamis šuo, prisiglaudęs turtingos ponios namuose, gavęs išskirtinę galimybę pirmą kartą gyvenime pabandyti, pamažu, tik liežuvio galiuku laižo, skanauja ir ragauja to malonumo skonio, bet tokiu drastišku palyginimu autorius man dar kartą parodė, kaip galima ir reikia mėgautis gyvenimu, nesvarbu, kokio amžiaus bebūtum, kur bebūtum ir ką beveiktum. Kaip reikia priimti dovanas, kai jas gauni. Kaip reikia mėgautis buvimu čia ir dabar:
„ O aš galvoju apie praėjusį, esamą, būsimą laiką, apie tai, kaip keistai jo klodai sluoksniuojasi, o aš savęs klausiu, kodėl kartais atminties laikas ir vilčių laikas mums daugiau sveria nei ši valanda, tarsi eitum keliu, kurio viename gale — praeitis, o kitame — ateitis, bet to kelio po kojom nejustum, nelyg dabartis būtų nesugaunama, išskydusi į nesvarumą, ir tai, kas buvo ar bus, būtų tvariau už tai, kas yra.“ p. 156 .
Parašykite komentarą