Visiems neužteks?
Artimas mūsų giminaitis pranešė žinią: jo draugė laukiasi. Žinia džiugi, be abejo. Jie ilgai bandė, stengėsi, laukė, labai norėjo…Bet giliai viduje aš neapsidžiaugiau. Vat, jei išgirsčiau, kad jie išsiskyrė, tada tai taip, būtų tikrai malonu.
Pati pasibaisėjau savo jausmais. Ir susimąsčiau, kodėl mes taip? Juk juokiamės patys iš savęs:
„Kaimyno stogas dega! Ak, kokia puiki diena!…“
Šaipomės: „Kaimyno šuo nudvėsė. Smulkmena, bet vis tiek malonu…“
Juokas juokais, bet kodėl mes taip jaučiamės? Kodėl negalime pasidžiaugti kito laime?
Kartą vyras grįžo iš darbo ir sako: „O, daug žmonių praeitais metais gavo paaukštinimus, vadinasi yra galimybė daryti karjerą ir man”.
O aš sakau: „Kokia dar galimybė, atvirkščiai, kuo daugiau žmonių gauna, tuo mažesnė tikimybė lieka tau. Juk vietų skaičius neguminis.”
Kažkas pasistatė namą. Vadinasi, vienu potencialiu namu jau mažiau. Žemė užimta ir medžiagos sunaudotos.
Kažkas laimėjo loterijoje milijoną. Vadinasi, tikimybė laimėti sumažėjo iki nulio.
Kažkas susirado antrąją pusę. Vadinasi, antrų pusių galimybė jau panaudota, taigi surasti savąją tikimybė mažesnė.
Kažkas patyrė sėkmę. Visi šypsosis ir sveikina, bet viduje – pavydi. Ir ne šiaip pavydi, bet viso savo gyvenimo filosofiją šventai stato ant pagrindinio ekonomikos principo – gerybės yra ribotos. Gal šis principas yra tikroji Lietuvos religija?
Kažkas susilaukė vaiko. Vadinasi, ribotų išteklių pasaulyje mano vaikams klius mažiau, nes bus didesnė konkurencija! Tai va, kur šuo pakastas.
Taip, kiekvienas mes turime grupelę žmonių – šeimą, draugus, pačius artimiausius, su kuriais nekonkuruojame. Jų sėkme džiaugiamės ir gėrybėmis dalinamės, sėdime už vieno stalo, nes žmogus juk socialinė būtybė, jam reikia artimo kontakto, bendravimo ir dalinimosi. Be visi kiti, visi, kurie lieka už rato – konkurentai.
Ekonomika susikūrė kaip ribotų išteklių pasekmė – juk visko pasaulyje yra ribotai, taigi reikia tai panaudoti kuo efektyviau. O kadangi yra ribotai – tai visiems neužteks. Juk paskaičiuota, jei visas pasaulis gyventų, kaip dabar gyvena vidutinės klasės britas, žemės išteklių užtektų tik keliasdešimčiai metų. Jei visi taptų įžymybėmis, tai kas būtų gerbėjų minia? Jei visi praturtėtų, kas lenktų nugaras fabrikuose ir plautų tualetus? rybių yra limituotai.Vadi, mes turime kažką todėl, kad kažkas kitas to neturi. Vadinasi, jei kitas turi kažką, aš automatiškai tai prarandu.
Kai bandau tai paaiškinti vyrui, kuris gimė ir augo Nyderlanduose, jis laikosi savo.
Sakau: „Gerai, tu matai pusiau pilną stiklinę, o ne pusiau tuščią, bet jei ji tik viena, o gerti nori daugelis? ”
O jis naiviai aiškina: „Tų stiklinių yra pilna, visiems užteks “.
Aš: „Ne, yra tik VIENA stiklinė. ” O jis: „Jų pilna. ” Ir viskas.
Va tuo ir skiriasi mūsų mąstymas. Aš tyliai (tikrai nenorom!) graužiuosi, kad kažkas gauna tai, ką aš prarandu, o jis džiaugiasi, kad kažkas gavo, net tai apskritai egzistuoja.
Bet, kai gyvenau Nyderlanduose, atsigavau.
Lieka klausimas, ar tikrai yra laimės limitas? Sėkmės limitas? Gerų santykių? Optimistinio požiūrio limitai? Ar tikrai tik penkiasdešimtt (tarkim) procentų žmonių pasaulyje gali būti sėkmingi, ir kiti penkiasdešimt – ne?
Atsakymas labai juokingas: NIEKAS to juk nežino. Iš kur mes tada taip prisigalvojame? Juk tai sukuria destruktyvią aplinką, nuo kurios patys ir kenčiame. Pavydime, patys dažnai nesuprasdami ko. Iš tokios aplinkos išvažiavę lietuviai labai greitai pasijunta daug geriau. Kai kam, galbūt, prireikia daugiau laiko, kol jie supranta, kad kitoje šalyje niekas nelinki jiems blogo. Niekas nesmerkia ir nevertina neigiamai. Žmonės ten atsipalaiduoja, pradeda šypsotis, atsiskleidžia. Nebenori grįžti. Nebenori į savo kaimą pas kaimyną, kuris džiaugsis, jei jo šuo nudvės.
Ne, aš tikrai džiaugiuosi, kad vienas kitą mylinti pora pagaliau susilauks vaikelio. Bet tas velniukas ant mano peties šnibžda: o gal dar nesusilauks… Baisu. Už ką mums tokia baisi bausmė, NESUGEBĖTI nuoširdžiai, iš tikrųjų, pasidžiaugti už kitą? Už ką?
p.s. Publikavus šią įžvalgą, mane pradėjo bausti. Trys (!), net trys draugės pranešė, kad laukiasi. Viena –pirmojo, kita antrojo, trečia – ketvirtojo.
Ir kaip aš galiu dėl jų nesidžiaugti?…
Parašykite komentarą