Jolita Herlyn ir Irena Buivydaitė “Atgimusi melodija”

Kai turi dviejų autorių parašytą vieną kūrinį, savaime imi juos lyginti. Pamenu, taip buvo ir su “Hepi Fjūčer”, novelių knyga, kai visas literatūros elitas kartu su skaitytojais lygino Renatos Šerelytės ir Lauros Sintijos Černiauskaitės rašymo stilius ir jėgą, galiausiai pripažindami, kad abi stiprios ir talentingos. Dabar tas pats yra su “Atgimusia melodija”, kurią parašė taip pat dvi talentingos, tik kitaip talentingos rašytojos. Dėl to, kad jos kitaip talentingos, jų knygos nenagrinės literatūros elitas, tik skaitytojai, tokie kaip aš.

Dviem skirtingoms autorėms sukurti vientisą romaną, išlaikant kitose savo knygose susikurtą autentiką… Ploju atsistojusi. Tai pavyko. Tai yra vientisas romanas, ne novelių knyga, kuri susideda iš atskirų kūrinių. Aukštasis pilotažas.

Visų pirma, jaučiasi jų pačių draugystė. Vienybė, susikabinimas už parankių.
Nors pasiskirstymas, kaip ir novelių knygoje, labai aiškus. Viena autorė atsakinga už vieną heroję, kita už kitą. Dvi draugės. Kas skaitėte ankstesnes Irenos ir Jolitos knygas, tikrai atskirsite kuri yra kuri. Irenos Buivydaitės rašyme skamba Lietuvos televizijos tonas, draugiškas, bet ir oficialus, Jolitos persunktas filosofijos žinių, žaismingumo ir jausmingumo.

Nors tas skirtumas ir nedidelis, knygos vientisumas nuo jo nenukenčia.

Skirtumo labai nesijaučia, nes abi autorės yra vieno žanro, lietuviškų meilės romanų rašytojos. Nors žinau, kad Irena nelabai mėgsta būti vadinama meilės romanų rašytoja, bet kaip kitaip pasakysi, kai meilė, porų santykiai, romantika yra pagrindinė romano tema? Meilės, aistros, poros, mėnesiena, romantika, visai tai ima viršų virš visų kitų temų. Meilė yra tiek Jolitos, tiek Irenos romanų svarbiausia tema. Poros ir jų romantika. Santykiai. O visa kita, draugės, intrigos, gyvenimas, eina iš paskos. Po to.

Būtent tai ir skiria šias dvi talentingas rašytojas nuo Renatos ir Lauros Sintijos. Rašau ir pati imu suprasti. Tai šias dvi autores labiausiai ir sieja. MEILĖ. Paprasta meilė, aistra, kurią yra išgyvenę visi.

Dėl to jų knygos tokios mėgstamos.
Viena mūsų Nyderlandų skaitytojų klubo narė, kuri labai kruopščiai atsirenka, ką skaityti, perskaičiusi kažkurį Irenos romaną dar ilgai laikė jį prispaudusi prie širdies, sakydama va čia tai romanas. Va čia tai… Tiesiog atgaiva sielai.

Bet iš kitos pusės, puikiai suprantu kitus žmones, kurie jaučia, kad toks žanras tinka ne jiems. Nes esu viena iš jų Mano sielą užpildo kitokio žanro knygos, tokios kaip “Išsiduoti balsu”, “Susigrąžinto laiko blyksniai”, “Motinos pienas”, “Džiaugsmynas”, “Šaltinis”, “Toliau už vandenyną”, “Dangaus atradimas”, “Mano vaikai”, “Miestelio romansas”… Daug kitų.

Rašau ir bijau prisišnekėti, nes abi autores gerai pažįstu. Abi nuostabios. Ir asmenybės, ir rašytojos. Labai gerbiu.

Taigi, sakyčiau, tikrai pavykęs kūrinys. Rekomenduoju tiems, kurie mėgsta meilės romanus.