
Gabija Grušaitė “Grybo sapnas”
On 2024-10-21 by Rasa SagėMano klasės auklėtoja apie mane irgi visada sakydavo: ale kokia įdooooomi… Prisiminiau, nes man ši knyga tokia.
Nevientisa knyga, todėl sunku ją aprašyti.
Vietomis plastmasinė. Gal net ne knyga, o AI kūrinys. Daug jausmų, bet jie irgi plastmasiniai. Kaip ir viršelis. Nors visoje knygoje kalbama apie gyvybę, ji negyva. Kaip kerpė (kerpė yra gyva, tame ir paradoksas).
Vietomis labai emocinga, galiu lengvai susitapatinti su tomis emocijomis. Tačiau kažkodėl tos aprašomos emocijos nelimpa personažui, kaip prie plastiko nelimpa magnetas. Atrodo, kad autorė kalba apie save nesivargindama apsimesti personažu. Nors jis yra, bet tarsi tik kaip statistas.
Labai daug kančios, skausmo, nerimo, ambicijų, noro kažką kažkam įrodyti, nelaimingumo. O šalia – nušvitimo momentai. Tarsi koks bipolinis susirgimas. Gal todėl tiek euforija, tiek duobės neatrodo tikros, plastmasinės. Labai įdomus efektas, tokio dar nemačiau.
Iš esmės nėra taip, kad pasinertum į romano pasaulį, nes jis yra tik tarp kitko. Visą erdvę užima vieno žmogaus (autorės?) paieškos. Prasmės, savęs, nušvitimo.
Labai patiko ateities vizija. Be galo tikroviška. Tačiau ir čia tas pats – didžiąja dalį užima ne romane esantys dalykai, o pasakojimas kaip buvo tada (dabar) ir kaip yra dabar (ateityje). Kai rašiau savo fantastikos romaną susidūriau su ta pačia problema. Kaip papasakoti šiuolaikiniam žmogui kas įvyko ir kodėl ateityje žmonės gyvena taip, o ne kitaip? Šiame romane tuo per daug nesirūpinama, viskas perteikiama per skaitytoją, “išmestą” iš romano pasaulio. Tiesa, vėliau jis sugrąžinamas, bet tikėjimas, kad romanas gyvas, jau būna sugriautas.
Skaityti buvo sunku (skaičiau ilgai), bet labai įdooomu. Ir prailgo, ir traukė. Ir vargino, ir sukėlė minčių.
Beje, gana daug prieštaravimų. Nelogiškumo, ypač sekant personažų veiksmus. Bet tai ne taip blogai, nes knyga išjausta, išdirbta, kiekvienas žodis apgalvotas. Tai jaučiasi. Kruopščiai sukurtas kažkas nevientiso. Toks… Labai keistas kūrinys. Gal toks ir buvo sumanymas.
Dėl kalbos, man neužkliuvo, gal tik kokiose penkiose vietose kilstelėjau antakius į viršų su mintimi “ar tikrai čia to reikėjo”?
Kažkaip fragmentuotai rašosi, panašiai kaip parašyta ir ši knyga.
Trumpai tariant, įdomi knyga. Neabejoju, kad sulauks įvairių nuomonių. Įdomi, tiršta, apie ją įdomu ir papasakoti, ir padiskutuoti.
Beje, grybo teorija, kuria grįsta knygos idėja, manęs neužkabino. Romane pateikta grybo realybė neįtikino. Mane užkabino savotiškos įdooooomios mintys apie pasaulį ir jo ateitį. Autorės patirtys ir emocijos. Ir knygos unikalumas. Įdooomumas.
Plastmasika.
Rekomenduoju visiems, kurie mėgsta keistas knygas.
Parašykite komentarą