Patricija Tilvikaitė “Svetimkūniai”

Labai lietuviškas, dar labiau kaunietiškas romanas. Tarsi romaną būtų parašiusi “tikra kaunietė”. Nežinau, ar autorė tokia ir yra, bet tik spėju. Autentika + žymios pavardės + maistas, + muzika + aktualijos. Beje, skaitant labai užsinorėdavau valgyti, nes romane kažkaip ypatingai perteiktas santykis su maistu. Tarp meilės ir neapykantos. Gal daugiau link meilės. Visi visada neša daug visko (maisto) vienas kitam, labai detaliai aprašoma, ką atnešė, paskui kartu tai valgo, jausdamiesi blogai. Kaip supratau, pagrindinė herojė apkūni mergina, bet nešioja L dydį, tai argi čia apkūni? Nors gal Kaune tai jau skaitosi apkūnumas.

Džiaugiuosi, kad tai ne tik meilės romanas. Taip, šiame romane veiksmas prasideda nuo meilės istorijos, toliau siužete ji rutuliojama, bet romane yra daug daugiau, nei tik tai. Daugiausia čia radau desperatiško poreikio būti mylima/mylimu. Tokio žmogiško… Po desperacija slypi savęs nuvertinimas. Toks dažnas… Žinoma, kylantis iš vaikystės traumų. Tokia klasika…

Tekste daug šmaikštumo, aštrialiežuvavimo, sarkazmo. Čia vis tas savęs nuvertinimas. Vilkelis vis sukasi, sukasi ir vis atsisuka į nemeilę, pirmiausia mamos. Kitaip sakant, savęs.

Jei esi apkūni ir viena (neturi vyro vaikų) tai esi niekas (net esi išsilavinusi ir turi gerą darbą).
Jei esi nėščia, nesvarbu nuo ko, tai jau esi šiek tiek daugiau.
Jei sugebi būti nėščia ir “turėti” šalia vyrą, jau pasiekei visai aukštai. Beveik aukštumas.

Nors iš esmės tie santykiai jau iš pat pradžių buvo pasmerkti. Ir autorė tą puikiai suprato (pati juk juos ir sukūrė).

Sukūrė kažką, kas yra pasmerktas neišlikti. Nes ant tokio savęs numenkinimo pagrindo pastatyti santykiai negali nesugriūti. Santykiai griūna, lieka vaikas. Lygiai toks pats traumuotas.

Taip ir sukasi vilkelis ratu.

Man patiko. Gražiai atskleisti personažai, geras tempas, skaityti buvo įdomu.
Rekomenduoju, kas mėgsta lietuvišką (tikrai lietuvišką!) šiuolaikinę literatūrą ir vaikystės traumų temą.